Per 2014–2020 metus Lietuvos zoologijos sodas kartu su partneriais įgyvendino ne vieną biologinės įvairovės išsaugojimo, saugomų rūšių atkūrimo ir grąžinimo į gamtą projektą: saugojo ir gausino balinių vėžlių ir raudonpilvių kūmučių populiacijas, veisė ir į gamtą išleido didžiuosius apuokus (Bubo bubo). Kol mokslininkai veisė ir augino gyvūnus, projekto partneriai tvarkė natūralias buveines, į kurias vėliau buvo paleisti gyvūnai – stengėsi atkurti tose vietose buvusias natūralias gamtines sąlygas, sumažinti antropogeninį poveikį. Lėšos, reikalingos abiem projektams įgyvendinti, buvo gautos iš Europos struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto. Apie tai, ar sunku veisti ir auginti saugomas rūšis, taip pat su kokiais iššūkiais susiduriama, kalbamės su Lietuvos zoologijos sodo projektų koordinatoriumi Jonu Šimkumi.
– Kuo ypatingas balinių vėžlių ir raudonpilvių kūmučių gausinimo projektas?
– Na, pirmiausia reikėtų paminėti, kad abi šios rūšys yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Jos sparčiai nyksta. Iki imantis minėto projekto buvo skaičiuojama, kad Lietuvoje natūraliai gyvena vos apie 300–400 balinių vėžlių, daugiausia pietinėje šalies dalyje, pavienių vėžlių taip pat galima rasti šalies rytuose ir šiaurėje.
Svarbu yra ir tai, kad Lietuva yra šiaurinė šios rūšies natūralaus paplitimo Europoje riba. Kitose Europos šalyse, skirtingai nei pas mus, baliniai vėžliai nemiega žiemos miegu. Kodėl apie tai kalbu? Nes pasikeitęs Lietuvos klimatas tiesiogiai prisideda prie balinių vėžlių nykimo.
Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje vėžlės paprastai sudeda kiaušinius. Inkubacijos periodo trukmė priklauso nuo oro sąlygų, paprastai vėžliukai pradeda ristis po 3 mėnesių, jei vasara itin vėsi, inkubacinis periodas gali būti ir ilgesnis. Dauguma jauniklių pirmąją žiemą praleidžia lizduose ir juos palieka tik kitą pavasarį. Lietuvoje žiemos paskutiniu metu itin nepalankios vėžliams, neretai jos būna visai besniegės, tačiau šaltos. Kadangi vėžlės kiaušinius sudeda iki 10 cm gylio žemėje, labai dažnai jų lizdai tiesiog iššąla. Kita priežastis, kodėl baliniai vėžliai nykstanti rūšis – žmogaus veikla. Pernelyg daug nusausintų teritorijų, nesutvarkytų vandens telkinių pakrančių, taip pat žmonės nebelaiko gyvulių, kurie natūraliai „nušienauja“ tam tikrus plotus, tad vėžlės deda kiaušinius kur papuola, netgi ir miško kelių provėžose.
Jau kuris laikas bendradarbiaujame su Metelių regioniniu parku. Šio parko ekologai stebi kiaušinius dedančias vėžles: jei jos kiaušinius padeda netinkamose vietoje, šie išimami iš lizdų ir perduodami mums. Išsiritusius vėžliukus zoologijos sode auginame iki kito pavasario, per žiemą juos laikome specialioje patalpoje, atitinkamoje temperatūroje, kur jie užmiega žiemos miegu (gamtoje baliniai vėžliai miega įsirausę į vandens telkinių dugno dumblą). Pavasarį atsibudusius vėžliukus perkeliame į tam tikras erdves, atitinkančias natūralias jų gyvenimo sąlygas gamtoje, o maždaug birželio mėnesį paleidžiame natūraliai į gamtą Metelių ir Veisiejų regioniniuose parkuose.
Jei kalbėtume apie raudonpilves kūmutes, kiek jų yra natūraliai gamtoje, pasakyti sunku, tikslaus skaičiaus nežinome. Tačiau pastebime, kad šių varliagyvių populiacija sparčiai nyksta ir tam įtakos daugiausia turi šalti pavasariai, itin sausos vasaros.
Raudonpilves kūmutes zoologijos sode veisiame iš ikrelių. Iš jų išsirita buožgalviai, kurie vėliau išauga į varles. Jas auginame maždaug metus ir po to išleidžiame į vandens telkinius.
– Kodėl šias rūšis reikia saugoti?
– Na, gamtoje visos rūšys svarbios. Pavyzdžiui, balinis vėžlys minta dėlėmis, vabzdžiais, jų lervomis, mažomis žuvytėmis (negyvomis taip pat), taigi, jį galime laikyti savotišku natūraliu gamtos sanitaru. Raudonpilvės kūmutės minta vabzdžiais: uodais, musėmis, kitokiais skraidančiais vabalėliais, taigi, natūraliai reguliuoja tam tikrų vabzdžių gausą. Be to, jos pačios yra maistas – paukščiams, kitiems žvėrims. Nelikus šių rūšių, jų užimamos ekologinės nišos liktų tuščios, sutriktų natūrali gamtos pusiausvyra. Įgyvendinant minėtą projektą į laisvę buvo paleisti 496 baliniai vėžliai ir 477 raudonpilvių kūmučių jaunikliai.
– Zoologijos sode taip pat veisėte ir į gamtą išleidote didžiuosius apuokus (Bubo bubo)? Kuo mūsų gamtai svarbus šis paukštis?
– Taip jau yra, kad didžiųjų apuokų populiacija natūraliai gamtoje – ypač negausi. Skaičiuojama, kad Lietuvoje gyvena maždaug 10 didžiųjų apuokų porų, daugiausia Šilutės rajone. Ši rūšis taip pat įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Apuokų populiaciją zoologijos sode gausiname jau ne vienerius metus. Šiuo metu auginame 5 jauniklius. Kiaušinius padeda mūsų turimos 4 apuokų poros, tačiau ne visi padėti kiaušiniai yra vaisingi, ne iš visų išsirita jaunikliai. Šį projektą įgyvendiname kartu su „Ekosistemų apsaugos centru“, esančiu Kelmės rajone.
Išsiritusius apuokiukus auginame maždaug metus. Paukščiai auga kuo artimesnėmis natūraliai gamtai sąlygomis, gauna gyvo grobio, yra mokomi medžioti. Prieš paleidžiant į laisvę, jie perkeliami į adaptacinį voljerą – tam tikrą erdvę, uždengtą tinklu. Ten paukščiai gyvena maždaug porą savaičių. Atidžiai stebime, kaip jiems sekasi, ar pavyksta sumedžioti grobio, adaptuotis gamtoje. Jei nekyla jokių netikėtumų, tinklas pakeliamas ir apuokai išskrenda.
– Kodėl ši rūšis nyksta? Na, didžiausios grėsmės yra perinčių paukščių trikdymas lizdavietėse veisimosi metu, plėšrūnų sunaikintos vados, suaugusių paukščių žūtis dėl antropogeninių priežasčių.
– Didysis apuokas – plėšrus paukštis, tad yra mitybos grandinės viršuje. Jis reguliuoja smulkesnių ir stambesnių graužikų populiaciją, taip pat medžioja ir kitus smulkius žvėrelius: mažus paukščius, kiškius, gali pagauti ir lapę. Gamtai jis reikalingas.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate veisdami ir augindami tokius skirtingus gyvūnus?
– Visus iššūkius sąlygoja pati gamta. Gali kuo smulkiausiai susiplanuoti, ką ir kaip darysi, sukurti pačias geriausias įmanomas sąlygas, reikalingas veisiamoms rūšims, bet... pavyzdžiui, jaunikliai išsirita ne iš visų kiaušinių. Nemažai įtakos turi ir klimato sąlygos, ypač sausros, kurių paskutiniu metu netrūksta. Tai sujaukia visus mūsų planus, nes juk negali paleisti vėžlių ar varlių į vandens telkinį, kuris tuoj tuoj gali išdžiūti. Juk tuomet jie neišgyvens.
Taip pat negali suplanuoti ir tokių dalykų, kaip gamtoje tarp gyvūnų ar augalų plintančių vienų ar kitų ligų. Taigi, iššūkių tikrai kyla, bet stengiamės su jais susidoroti. Darome viską, kas nuo mūsų priklauso, ką galime, kad apsaugotume šias nykstančias rūšis.
Manau, labai svarbu visuomenę informuoti ir edukuoti apie tai, kodėl būtina saugoti retas rūšis, žmones supažindinti su šių gyvūnų biologija, paaiškinti, kuo jie patys gali prisidėti prie nykstančių rūšių išsaugojimo.
Viešinimo projektas bendrai finansuojamas iš Europos socialinio fondo ir valstybės biudžeto lėšų.
