Kiekvieną popietę, kai iš aplinkinių laukų didžiuliais būriais parskrenda pasisotinusios pilkosios žąsys, Žuvintas tampa viena triukšmingiausių vietovių apylinkėse. Alasas tūkstančių žąsų, nutūpusių ežero vandens atvirumose, pusiasaliuose ar salos pakraštyje girdimas didesniu, nei kilometro atstumu.
Jei virš jų pasisuka plačiasparnis jūrinis erelis, kylančių paukščių sparnų ūžesys ir klyksmai tampa išties nepakartojami. Rezervato lankytojams tokia didžiulė paukščių gausa palieka neišdildomą įspūdį, ypač, jei vakarop prie žąsų prisideda ir trimituojančios gervės.
Vienintelės Lietuvoje perinčios žąsų rūšies, dar taip neseniai buvusios saugomų rūšių – Raudonosios knygos, sąrašuose ypač spartus gausėjimas stebina gamtininkus. Žuvinte pilkosios žąsys ėmė telktis maždaug prieš dvidešimt penkis metus, iš pradžių jų rudeninės sankaupos siekdavo penkis šimtus paukščių, nuo 2002 metų – nuo tūkstančio iki dviejų.
Prieš penkerius metus, 2017 m. pilkųjų žąsų skaičius priartėjo prie trijų tūkstančių, o pernai pasiekė šešis. Tad per dešimtį metų šių paukščių rudeninės sankaupos Žuvinte išaugo penkis kartus!
Kaži, ar kada galėjo apie tai bent svajoti profesorius Tadas Ivanauskas, iš Astrachanės (Rusija) 1947 m. parvežęs į Žuvintą pilkųjų žąsų kiaušinius, čia organizavęs jų perinimą ir žąsiukų auginimą, kad kaip nors atkurtų šią prieš šimtą metų visiškai išnykusią Lietuvoje rūšį?
Pilkąją žąsį bandyta dirbtinai veisti Žuvinto, vėliau Obelijos ežeruose – ne kažkas iš to išėjo, bet rūšis savaime parodė neįtikėtinų adaptacinių sugebėjimų visoje Europoje ir tiesiog suklestėjo per pastaruosius dešimtmečius visame perėjimo areale, įskaitant Lietuvą. Įtariame, kad į Žuvintą dabar renkasi aplinkiniuose regionuose perėję paukščiai.
„Ne taip paprasta suskaičiuoti tokią gausybę paukščių. Žąsų būriai skaičiuojami, kai išskrenda ryte maitintis į laukus. Tai prasideda prieš patekant saulei, ir jei ežero neužkloja rūkas, vienas po kito į visas puses kylančius paukščių būrius įmanoma suskaičiuoti, ypač jei tai darai ne vieną dešimtmetį.
Žuvinto ežere migruojančių paukščių sankaupos skaičiuojamos nuo 1990 metų, tad sukaupta daug informacijos apie žąsų gausos pokyčius. Tačiau prognozuoti, kiek dar gali gausėti jų populiacija, kaži, ar įmanoma“, – pasakoja Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologas Arūnas Pranaitis.
Pilkųjų žąsų rudeninės sankaupos Žuvinto ežere auga visą rugsėjį, kol paukščiai susimaišo į bendrus būrius su spalį atskridusiomis kitomis, šiaurinėmis žąsų rūšimis – baltakaktėmis, tundrinėmis, želmeninėmis. Saulėti šilti rudenėjantys vakarai pats geriausias metas pasigrožėti Žuvinte susirenkančiais netrukus į tolimesnę kelionę pakilsiančiais sparnuočių būriais.
