Rytinės Lenkijos pakraštyje yra regionas, kurį paukščių mylėtojai vadina meka.
Tai Bebros ( lenkų k. – Biebrza) nacionalinis parkas, apimantis Bebros upės žemumą ir esantis netoli Lietuvos. Gamtos pažinimo turas šiame parke daug kam prilygsta apsilankymui šventoje vietoje, tik čia vykstant reikia neužmiršti pasiimti žiūronų ir guminių batų.
Kvapą gniaužiantys vaizdai daug kam padeda užmiršti kasdienius rūpesčius kaip ir išvydus meno šedevrą ar patyrus stiprų emocinį sukrėtimą, klausantis klasikinės muzikos. Gamtos terapija veikia netgi skeptikus, manančius, kad žemapelkės ir užliejamos pievos yra niūrios vietos.
Daugiau kaip 600 kvadratinių kilometrų apimantis parkas yra vandens ir pelkes mėgstančių paukščių buveinė. Šlapynės čia tęsiasi iki horizonto, kai kurios pievos yra natūralios, o kai kurios – šienaujamos, slėnį vagojanti Bebros upė teikia prieglobstį šimtams paukščių rūšims, kurioms Europoje gresia išnykimas.
Čia medžioja balinės pelėdos ir didieji ereliai rėksniai. Peri juodieji gandrai, pievose ieškodamos lesalo išdidžiai kelia į dalgį panašius snapus didžiosios kuolingos, striksi gaidukai, raižo sparnais orą ne keturių rūšių žuvėdros, tarp jų – Lietuvoje retos baltaskruostės ir baltasparnės.
Didžiausias miestas prie Bebros upės yra Goniondzas, kur paukščių stebėtojai laukiami ištisus metus. Pavasarį jų būna daugiausia. Prie šio miesto esantys laukai lygūs kaip stalas, o tankūs krūmai ir tamsus medžių siluetas išduoda Bebros upės vingius.
Mano pažintis su parku prasidėjo nuo Osoveco pažintinio tako. Prie betoninių bunkerių ir įtvirtinimų, kurie iškilo dar Pirmojo pasaulinio karo laikais, daug erdvės, kurią drebino paukščių balsai.
Į visas puses liejosi keisti garsai: kažkas klegėjo, čežėjo, tarškėjo, kai kurie aukšti tonai buvo panašūs į žiogų svirpimą, kažkas kaukšėjo lyg rankose turėtų geležinį kūjį.
Jei kas galvoja, kad paukščiai gieda iš meilės, žiauriai klysta. Pirmoji pamoka, kurią gavau norėdama iš arčiau susipažinti su sparnuočiais – gieda patinėliai, o patelės tyli.
Bet patinėliai leidžia giesmes ne iš meilės, o norėdami įspėti konkurentą apie užimtą teritoriją ir tokiu būdu siekdami išmaitinti savo jauniklius. Vos jaunikliai subręsta, pradeda savarankiškai gyventi, baigiasi ir paukščių giesmės.
Prie didmiesčio garsų įpratusiai ausiai tokie garsiai iš pradžių trikdė. Bet kiekvienas paukštis turi nepakartojamą solo partiją, tik reikia atidžiau įsiklausyti. Pasirodo, didieji baubliai dumsi lyg pūstų į liaudies muzikos instrumentą skudutį ar stiklinį butelį.
Kai pro teleskopą pirmą kartą pamačiau mėlyngurklę, negalėjau atplėšti akių. Paukštis tupėjo ant nendrės ir atrodė ranka pasiekiamas, nors mus skyrė keli šimtai metrų. Tiksliau tai buvo mėlyngurklės patinėlis, todėl antroji pamoka – paukščių patelės neturi ryškių plunksnų, jos nesipuošia, stengiasi atrodyti kukliai, kad jų nepastebėtų priešai ir nenuneštų prie jų kojų tupinėjančių jauniklių.
Dar vienas atradimas buvo – vieni paukščiai sugeba būti gerais architektais, o kiti – suka lizdus, kur papuola. Lizdų konkurse tikriausiai pirmą vietą užimtų kabantis ant medžio šakos remezos lizdas, kuris buvo delno dydžio ir panašus į pakulų maišelį.
Žygyje lydėjęs gamtos gidas ir ornitologas Antanas Petraška ( 44 m.) pasakojo, kad remezos lizdas yra kaip tobulas meno ir šiuolaikinių technologijų kūrinys, bet tik darbštuolė remeza žino, kaip iš nendrių plaušų, švendrių pūkų, sudžiūvusių žolių stiebelių supinti tokį lizdą.
Už zylę mažesnis paukštis suka lizdą, kuris panašus į kumštinę pirštinę nukirptu nykščiu. Prie tokio lizdo darbuodamasis patinėlis siekia prisivilioti nuotaką. Jei pavyksta, lizdo kūrimas vyksta dukart greičiau.
Jei išsvajota nuotaka nepasirodo, remezos patinėlis nepuola liūdėti. Jis palieka pradėtą lizdą ir skrenda į kitą vietą kurti naujo, o dažniausiai išsirenka liaunas beržo, gluosnio ar karklo šakas, bet ne medžio kamieną.
Dar vieną mitą apie tai, kad paukščiai maskuoja savo išvaizdą, sugriovė iškyla netoli Mšichų kaimo. Per pelkes vingiuojantis kelias atvedė prie didžiųjų baltųjų garnių. Pasirodo, balta spalva dangaus fone juos netgi maskuoja, nors nutūpę ant žolės baltieji garniai švyti kaip LED lemputės.
Baltos gulbės skrisdamos virš vandens susilieja su raibuliuojančiomis bangų keteromis, todėl gali taip pat būti nematomos.
Tuo tarpu lakstančių būriais gaidukų ir tikučių plunksnos artimos žemės spalvoms. Gaidukai yra Bebros parko simbolis, juos stebint atrodė, kad tai žvirblio dydžio amžini peštukai, kurie nuolat kivirčijasi.
Pelkių mėgėjai yra ir pilkieji garniai. Jiems draugiją sudarė jau išperėjusius jauniklius saugančios pilkosios žąsys.
Ne kiekvieną dieną galima sutikti ir juodąjį gandrą, kuris mėgsta įsikurti atokiau žmonių. Bet prie Bebros upės šie paukščiai jaučiasi saugiai ir jų niekas negali apkaltinti, kad tai nelaimės pranašai, nors tokie mitai ilgą laiką kartino šių paukščių ir žmonių draugystę.
Netgi dažnai Lietuvoje aptinkamos žuvėdros turi savo paslapčių. Jos neretai painiojamos su kirais, kurie mėgsta lesti poilsiautojų prie Baltijos jūros numestą batoną. Tuo tarpu baltasparnės žuvėdros yra išdidžios, jų nesuviliosi duonos trupiniais. Jų skiriamasis požymis yra tai, kad išoriniai sparnai yra balti, o „pažastys“ – juodos. Retai Lietuvoje pasitaiko ir baltaskruosčių žuvėdrų, kurių galvas puošia baltų plunksnų intarpai.
Baltaskruostė žuvėdra Bebros parke yra labiausiai paplitusi, be jos gali nusišypsoti laimė pamatyti dar dvi žuvėdrų rūšis – tai juodoji ir upinė.
Vėlų vakarą prie pažintinio tako „Luka Dluga“ nutįsta kolona automobilių, iš jų išlipa apsiginklavę teleskopais ir apsikarstę įspūdingo dydžio objektyvais bei fotoaparatais paukščių stebėtojai. Lenkijoje paukščių fotomedžioklė jau tapo nacionaliniu sportu.
Per pelkę nutįsęs 400 metrų ilgio takas baigiasi nedidele aikštele. Takas toks siauras, kad sunku prasilenkti, o juo žygiuoja būriai žmonių.
Iš pokalbių nuotrupų aiškėja, kad į tokią pramogą traukia ne tik lenkai su šeimomis. Yra atvykėlių, kurių akys iš jaudulio blizga labiausiai. Tai – fotografai mėgėjai, kurie paukščių įamžinimui negaili nieko. Tarp jų dažniausiai būna britų, vokiečių, italų.
Lietuvių grupę lydėjęs dar vienas gamtos gidas Oliwieris Myka išsiaiškino, kad kartu su mumis toje pačioje apžvalgos aikštelėje trypčioja netgi fotografai iš Islandijos. Vienas jų užlipa ant suolo, kad iškeltų objektyvą aukščiau mūsų galvų, bet nieko nepešęs vėliau leidžiasi žemyn.
Jaudulys, kuo greičiau pamatyti meldinę nendrinukę, kaustė visus tą vakarą kaip per futbolo varžybas, belaukiant įvarčio. Į skirtingas puses nukreipti teleskopai laukė vos zylės dydžio žvirblinio paukštelio, bet jis vis delsė pasirodyti.
Meldinė nendrinukė yra rečiausias Europos giesmininkas. Būtent Bebros upės užliejamose pievose gyvena didžiausia šios nykstančios rūšies populiacijos dalis pasaulyje – net ketvirtadalis.
Mokslininkai yra suskaičiavę apie 4500 šių paukščių šiame parke. Bet iš tikrųjų niekas nežino, kiek yra meldinių nendrinukių, nes registruojami tik giedantys patinėliai.
Meldinių nendrinukių galima aptikti vos keliose Europos valstybėse. Be Lenkijos, jų yra Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Ant viksvos besisupančios meldinės nendrinukės moka gražiai giedoti, bet sugeba gerai užsimaskuoti.
Ilgas vakaras, belaukiant saulėlydžio pelkėje, neprailgo nė vienam, nes sutemose varžėsi savo balsais perkūno oželiai, medžiojo balinės pelėdos ir pievinės lingės.
Prie Goniodzo miestelio sukultūrintose ganykloje kitą dieną taip pat turėjome ką veikti. Pievinės ir nendrinės lingės nardė prieš akis. Nuo žemės kylančiomis šilto oro masėmis mokantys pasinaudoti jūriniai ereliai išdidžiai suko ratus, o Lietuvoje retai sutinkamos didžiosios kuolingos žirgliojo nuo kupsto prie kupsto.
Kuolingos turi gerą atmintį, nes kasmet suka lizdus toje pačioje vietoje. Tačiau lapės, kurios yra didžiausias šių paukščių priešas, taip pat kasmet ateina į tą pačią vietą. Dėl šios priežasties parko darbuotojai stengiasi aptverti metaliniu tinklu kuolingų lizdus. Kartais tokia priemonė padeda, bet ne visada.
Gamtos gidas ir ornitologas A.Petraška aiškino, kad paukščių stebėjimas gali būti azartiškas ir nenuspėjamas. Per dvi dienas Bebros parke pavyko išgirsti ir pamatyti net 109 įvairių paukščių rūšis, o kai kam – laiku nuspausti fotoaparatą ir parsivežti namo įspūdingų kadrų.
Prie Žuvinto augęs ir miškininko diplomą turintis A.Petraška vadino paukščių stebėjimą meditacija, kuri teikia pažinimo džiaugsmą. Lenkijos nacionalinis parkas, į kurį alytiškis lydėjo turistus, išsiskiria tuo, kad paukščių stebėjimui čia yra sukurta patogi infrastruktūra: įrengti pažintiniai takai, padedantys priartėti prie paukščių buveinių, daug apžvalgos bokštų.
Tačiau norint nutaikyti stebėjimo monoklį ten, kur tupi paukštis, reikia ne tik didelės patirties, bet ir geros nuojautos, o kartais tenka imtis ir gudrybių, pavyzdžiui, žygyje galima praeiti pro keliasdešimt strazdų ir nieko nematyti. „Reikia sustoti tik prie to paukščio, kuris gerai matosi. Paukščių stebėjimo turo tikslas – parodyti kuo daugiau paukščių rūšių. Jei sustosime ir lauksime, kol paukštis pasirodys, gali tekti sugaišti ne vieną valandą“, – pasakojo A.Petraška.
Be meldinės nendrinukės, dėl kurio į Bebros upės slėnį suvažiuoja žmonės iš visos Europos, antroje vietoje yra Lietuvoje retai sutinkamas stulgys, kuris suka lizdą pievoje, trečioje – didysis erelis rėksnys, tai stambus paukštis, turintis galingus sparnus, atstumas tarp išskleistų sparnų galų gali siekti daugiau nei pusantro metro.
Paukščių stebėjimas kaip pramoga Europoje gimė daugiau nei prieš šimtą metų. Vieni pirmųjų tokia laisvalaikio forma susidomėjo britai. Ornitologas Marius Karlonas (33 m.) pasakojo, kad traukiančių į gamtą ir žiūronais bei fotoaparatais apsiginklavusių žmonių kai kuriose Europos šalyse yra daugiau nei žvejų ar medžiotojų.
„Jungtinėje Karalystėje nieko nestebina, jei žmogus nešasi ant pečių trikojį stovą ir specialų teleskopą, skirtą stebėti paukščiams. Šioje šalyje tokia pramoga yra daugelio šeimų tradicija“ – pasakojo M.Karlonas.
Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje taip pat daugėja gamtos stebėtojų. Tai nėra vien mokslininkai ornitologai, kurių profesija susijusi su paukščių gyvensenos tyrinėjimu. Sparnuočių pasauliu domisi vis daugiau žmonių, kurie laisvalaikiu išvyksta į gamtą.
Vienas pirmųjų paukščių stebėjimo turus Lietuvoje ėmė organizuoti M. Karlonas.
Sugalvojęs žodį „ornitostogos“ jis nutarė apjungti mokslininkus ornitologus, gamtos gidus ir mėgėjus į vieną bendruomenę, kurioje būtų dalijamasi ne tik teorinėmis žiniomis apie paukščius, bet ir praktiniais patarimais, kaip atpažinti sparnuočius.
Prieš trylika metų pradėjęs rengti tokius žygius M.Karlonas pirmiausia tapo į Lietuvą atvykstančių užsieniečių gidu. Vėliau jam kilo mintis pasiūlyti ir lietuviams tokią galimybę. Natūralių buveinių, kuriose perėtų reti paukščiai, netrūksta Lietuvoje.
Bet tiesiant pažintinius takus į pelkes, svarbu nepridaryti bėdų. M.Karlonas priminė, kad visada reikia gerai apgalvoti, kaip nepažeisti gamtos pusiausvyros, nes paukščiams būtina ramybė.
Iš Baltijos valstybių gamtinio turizmo požiūriu yra daugiausia nuveikusi Estija, kur renkasi paukščių stebėtojai iš visos Europos. Lenkija taip pat traukia tokius mėgėjus, tačiau Lietuva nėra skurdesnė savo paukščiais.
„Gamtiniu požiūriu turime daugiau unikalių vietų nei Lenkija, nes tai šalis, kurioje išvystytas žemės ūkis, o žmogaus rankos nepaliestos laukinės gamtos Lenkijoje yra tik rytinėje dalyje, kur mažiausias gyventojų tankumas“, – pasakojo M.Karlonas.
Paukščių stebėjimą jis labiau sieja su visuomenės švietimu, o ne komerciniu turizmu. Daug jėgų skyręs įvairiems gamtosauginiams projektams, M.Karlonas prisipažino, kad kartais apimdavo neviltis, kai projekto išvados likdavo gulėti kokio nors valdininko stalčiuje.
Išvykti į gamtą, pasiklausyti paukščių giesmių, pagaliau pamatyti, kaip vienas ar kitas paukštis atrodo, jo nuomone, yra kur kas svarbiau nei iš valdžios tribūnos skambantys įspėjimai apie nykstančias paukščių rūšis.
M.Karlonas įsitikinęs, kad kur svarbiau informuoti visuomenę apie retą paukštį, supažindinti su jo buveinėmis, netgi parodyti, kaip jis atrodo. Einant tokiu keliu didėja visuomenės sąmoningumas, o kalbos apie aplinkosaugą neatrodys kaip nuobodybė.
Jei iš žygio į namus grįžęs žmogus parsineša sąrašą paukščių, kuriuos girdėjo ar matė, jis neliks abejingas gamtai, o susimąstys, kaip išsaugoti paukščius, kad ateityje juos galėtų pamatyti vaikai ir anūkai.
