Moteris pridūrė, kad gandrai šią vietą pamėgę jau seniai – peri nuo maždaug 1970-ųjų. Ornitologas Gediminas Petkus sako, kad gandrai išties prisiriša prie savo perėjimo vietų.
„Prie lizdavietės gandrai prisiriša dar labiau nei vienas prie kito. Grįžta skirtingais laikotarpiais į tą lizdą, dažniausiai patinas pirmas parskrenda ir parneša naujų šakų, o savaitės bėgyje pasirodo ir patelė.
Sunku būtų pasakyti, ar šiame lizde peri tie patys paukščiai, galbūt tai nauji gandrai ar senųjų jaunikliai“, – aiškina G.Petkus.
Gandrai gali pasiekti ir 30 metų amžių, tačiau dėl laisvėje tykančių pavojų tokio amžiaus sulaukia retai. Lizde perėjusių gandrų jaunikliai, pasak ornitologo, į lizdą, kuriame išsirito, iškart grįžti negalėtų. Jie subręsta tik po dvejų metų, o iki tol skraido grupelėmis.
Vijokliais tankiai apaugusio lizdo pilnai nesimato, tačiau ornitologas taip pat įspėja, kad rudenį, išskridus gandrams, reikėtų jį patikrinti ir, reikalui esant, jį sumažinti.
„Gandro lizdas, krautas daug metų, gali sverti net pusantros tonos. Kai paukščiai išskris, reikėtų pasižiūrėti, nes stipresnio vėjo metu jis gali ir nuvirsti“, – primena G.Petkus.
Na o šiuo metu keliaujantys per Lietuvą jau gali matyti ir gandralizdžiuose tupinčius jauniklius. G.Petkus sako nenustebti, jei jų dydžiai akivaizdžiai skiriasi.
„Kitaip nei smulkieji paukščiai, kurie gali sudėti kelis kiaušinius per dieną, gandro patelė padeda kiaušinį, pradeda perėti, o kitą dieną padeda kitą. Todėl skiriasi ir jauniklių dydžiai – jie skirtingo amžiaus“, – paaiškino G.Petkus.
Tiesa, dabar gandrams, sako ornitologas, sunkus metas – tenka maitintis graužikais, vabzdžiais. Dėl ilgai besitęsusios sausros išdžiūvo daug balų bei šlapynių, todėl varlių susirasti šiems sparnuočiams sudėtinga.
