Dairantis Varnių apylinkėse dar neaplankytų piliakalnių verta planuoti maršrutą pasitarus ne tik su istorikais, bet ir su gamtininkais. Pavandenės kraštovaizdžio draustinis yra šiek tiek nutolęs nuo automagistralės, jungiančios Kauną ir Klaipėdą.
Čia galima ne tik pasigėrėti Žemaitijos kalvomis, bet ir sutikti įspūdingo grožio vabalų. Pirmąkart juos išvydus norisi paliesti rankomis, o tai nėra gerai.
Vieną savaitgalį lipdama į netoli Varnių esantį Sprūdės piliakalnį vos nesutraiškiau kone dviejų centimetrų dydžio mėlyno vabalo. Kadangi tingus vabalas nesugeba skraidyti, norėjau jį paimti pirštais ir numesti toliau nuo tako.
Tačiau greta ėjusi Varnių regioninio parko lankytojų centro specialistė Monika Jankauskaitė įspėjo to nedaryti. Ji išsitraukė mobilųjį telefoną ir patarė nuodingą vabalą geriau įamžinti. Gegužvabalis išskiria skystį, kuris yra pavojingas, nes gali sudirginti odą ir gleivines.
Palietus šį vabalą reikėtų kuo greičiau nusiplauti rankas, o žygiuojant nuo vieno piliakalnio prie kito gali tekti gerokai sugaišti, kol pavyks rasti kokį nors vandens telkinį.
Parazituoja bičių urvuose
Gegužvabalio pavadinimas neatsitiktinai siejamas su geguže, nes gegužės mėnesį šie vabalai būna aktyviausi. Stambus vabalas, kaip ir gegutė, mėgsta klajoklišką gyvenimo būdą, nes sudėtingas jo lervų vystymasis.
Gegužvabalis deda kiaušinius į žemę, o išsiritusios lervos dairosi žiedų, kuriuos mėgsta bitės. Kadangi lervos sugeba įsikibti į bičių gaurus, jos lengvai susiranda naujus namus.
Tačiau aptikusi bitės kiaušinėlį gegužvabalio lerva jį sunaikina. Nesiskųsdama apetitu ji ištuština ir sukauptą medų. Vystydamasi lerva išsineria ne vieną kartą, net žiema jai nebaisi, nes tik pavasarį subrendęs vabalas išlenda iš laukinės bitės urvelio ir dairosi sau poros.
Išskiria nuodingą junginį
Ragindama visus atidžiau stebėti gamtą, rinkti įvairią informaciją, susijusią su vabzdžiais, Lietuvos entomologų draugija 2009-aisiais buvo paskelbusi gegužvabalį Metų vabzdžiu.
Buvo netgi prašoma siųsti nuotraukas su vabalais ir aptiktų buveinių koordinates.
Nors gegužvabalis yra taikus, nes minta augalais, jausdamas grėsmę moka apsiginti. Iš vabzdžio kojų sąnarių ištrykšta tirštas gintarinės spalvos nemalonaus kvapo skystis. Jame yra cheminės medžiagos kantaridino.
Ne tik gegužvabaliai tokiu būdu saugosi priešų. Paėmus boružėlę į rankas irgi gali likti gelsvas pėdsakas, bet gegužvabalis yra stambus, o didelis kiekis kantaridino žmogui yra pavojingas.
Užtiškusi ant odos cheminė medžiaga ją dirgina, gali atsirasti išbėrimų. Jei nešvariomis rankomis, ant kurių buvo kantaridino, prisiliečiama prie akių, net gali sutrikti regėjimas.
Bet buvo laikai, kai gegužvabalių giminaitės – kantaridino turinčios ispaninės muselės – buvo neatsiejamos nuo lovos malonumų. Tai pačiai šeimai kaip ir gegužvabalis priklausanti muselė turi ir moksliškesnį pavadinimą. Tai ispaninis skaudvabalis, kuris ypač retai sutinkamas Lietuvoje, tačiau vilniečiui gamtininkui Almantui Kulbiui kartą nusišypsojo laimė jį pamatyti ant alyvų lapų.
Nuo seno sklando gandai apie aistrą žadinantį muselių poveikį. Kantaridinas yra erekciją stimuliuojanti priemonė, nes turi poveikį kraujagyslėms, priverčia kraują plūsti į lyties organus ir didina geismą.
Tačiau ispaniškosios muselės sukeliami šalutiniai efektai yra nemalonūs ir pavojingi sveikatai, pavyzdžiui, gali kilti vidinis kraujavimas, vėmimas, galvos skausmas, šlapinimasis krauju, sutrikti normali inkstų veikla.
Kadangi gegužvabaliai taip pat turi kantaridino, A.Kulbis svarstė, kad anksčiau Lietuvoje šie vabalai taip pat galėjo būti džiovinami, iš jų trinami milteliai, tačiau nėra jokių istorinių šaltinių, kad lietuviškais vabalais kas nors būtų pasistiprinęs prieš meilės nuotykius.
„Kantaridinas šiais laikais nėra naudojamas medicinoje, tačiau prieš kelis šimtus metų visko galėjo būti, juk Lietuvos didikai atsisiųsdavo daug madingų prekių iš Europos, o ispaninių muselių milteliai buvo populiarūs, nors ir brangūs“, – tikino A.Kulbis.
Vienas iš trijų lankomiausių
Vietų, kur būtų įsikūrę gegužvabaliai, Lietuvoje nėra daug, todėl jos vertingos ir saugotinos.
Aptikti gegužvabalį yra geras ženklas, tai rodo, kad ekosistemai nieko netrūksta. Gegužvabaliai mėgsta įsikurti, kur yra daug natūralių pievų ir laukinių bičių, jie nėra avilius prižiūrinčių bitininkų priešai.
Kad prie Sprūdės piliakalnio pavyko išvysti retą vabalą, yra gera žinia gamtininkams. Šis piliakalnis yra Pavandenės kraštovaizdžio draustinyje, prie jo įrengta lankytojus registruojanti įranga, vien šiemet šis piliakalnis sulaukė daugiau kaip pustrečio tūkstančio keliautojų.
Beveik 220 metrų virš jūros lygio iškilęs piliakalnis, kurio šlaitus juosia trys pylimų juostos, turi stačius šlaitus. Nuo šio piliakalnio matyti Šatrija. Dar neseniai Sprūdė buvo apaugusi krūmais ir medžiais, o jos prieigose – ariama žemė. Apgenėtas piliakalnis atsigavo, jo šlaituose auga daug įvairių augalų, kurių žiedai vilioja laukines bites.
Legendomis apie žemaičių kovas su kryžiuočiais apipinta Sprūdė yra trečias labiausiai lankomas piliakalnis Žemaitijoje – po Šatrijos ir Medvėgalio.
Iš tolo Sprūdė atrodo kaip piramidė, jos teritorija apima apie 26 hektarus. Čia išlikę gynybiniai grioviai, iki keturių metrų aukščio pylimų pėdsakai, galima įžiūrėti seno įvažiuojamojo kelio į pilį pėdsakus.
Iki Varnių regioninio parko įkūrimo piliakalnis buvo tarsi dingęs, jo netgi nebuvo matyti nuo kelio. Atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai atvėrė dalį pilies kalvos su išlikusiais pylimais ir grioviais.
2010 m. Sprūdė buvo sutvarkyta, įrengtas žvyruotas kelias, automobilių stovėjimo aikštelė, atsirado patogūs mediniai laiptai, iškilo informacinis stendas, medinės skulptūros. Piliakalnio viršūnėje įrengta apžvalgos aikštė ir takai.
Saulėtą dieną nuo piliakalnio matyti Varniai, Šatrijos, Girgždūtės, Moteraičio ir Medvėgalio kalnai, Pabiržulio archeologinis draustinis.
Žygeiviams Sprūdė įdomi ir tuo, kad šis piliakalnis įtrauktas į neseniai sukurtą dešimties kilometrų žiedinį maršrutą.
Kelių valandų iškyla prasideda nuo Pavandenės miestelio ir apima dar du svarbius piliakalnius. Vienas jų – Moteraitis, nes jo kontūrai primena miegančios moters figūrą, o kitas – Sklepkalnis, prie kurio yra restauruotas buvusių dvarininkų Sakelių šeimos mauzoliejus.
Grožintis Žemaitijos kalvomis ir piliakalniais verta žvilgsnį nukreipti ir į žvyrtakius, ar juose nėra lėtai ropojančių gegužvabalių, kurių Lietuvoje sutinkama 4 rūšys. Gegužę yra didžiausia tikimybė juos išvysti.
