Nors paukščių migracija jau prasidėjo ir Papio ežere ar Baltosios Vokės tvenkiniuose jų knibžda, sparnuočių stebėtojai žino – prie įvažiavimo juos pasitiks vartai, perkastas kelias ar tvora.
Jeigu vis dėlto judės į priekį, lydės šunų lojimas ir nepatenkintų vietinių gyventojų šūksniai.
Į šias vietas paukščių stebėti kviečiantis ornitologas Marius Karlonas sutiko, kad šiose nuostabiose vietovėse trūksta elementarios tvarkos: „Einant geriau visada žiūrėti į priekį, į paukščius ir neatsisukti atgal.“
Kelią rasti nepaprasta
Ornitologiniu požiūriu išskirtinis ne tik Papio ežeras, Baltosios Vokės tvenkiniai ir durpynai, bet ir šalia ošianti Rūdninkų giria, Paluknio pievos.
Bet mažiausiai svetingas Baltosios Vokės biosferos poligonas. Nors tai – Europos ekologinio tinklo „NATURA 2000“ dalis, vien patekti prie Papio ežero yra iššūkis.
Nors link ežero veda ne viena gatvė, jų pabaigoje atsiremsi į tvorą. O keliose vietose net kabo įspėjimai, kad privažiavimo prie ežero nėra.
Tik pačioje sodininkų bendrijos pabaigoje yra kelias, vedantis pagrindinio liepto link. Prie jo – senas informacinis stendas apie gamtos vertybes ir sukiužęs mūrinis pastatas, apaugęs kalnais šiukšlių.
Aprėkia ir vietos gyventojus
Duobėtu keliu pasiekus Baltosios Vokės tvenkinius taip pat pasitinka metaliniai vartai. Jie neužrakinti, bet negali žinoti, kada tvenkinių šeimininkai juos užvers.
Juolab kad pasiekti tvenkinius pavasarį įmanoma tik iš gyvenvietės pusės, privažiuoti iš Pakrempės kaimo galima tik visureigiu.
Dviračiu iš šio kaimo atmynusi Liudmila pasakojo – tiesesnis kelias perkastas, kad vietiniai juo nesinaudotų ir važiuotų duobėtu šunkeliu.
Bet ir juo mėginant pasiekti Baltąją Vokę kartą tvenkinius prižiūrintis darbininkas moterį aprėkė.
„Atsakiau jam, kad dviračiu ne brakonieriauti važiuoju, o maisto produktų į parduotuvę“, – pasakojo Liudmila.
Nors medžiai, krūmai aplink tvenkinius iškirsti, apgenėti, šakos nuo rudens suverstos pakrantėse. Aplink šiukšlių dėžes nesurinktos atliekos, pašiūrės nuo lietaus ir saulės prisiglausti – nušiurusios ir pakrypusios.
Išsiskiria rūšių įvairove
Papio ežere galima stebėti daugiau kaip 200 paukščių rūšių. Čia būriuojasi antys, kragai, gulbės, ežero saloje peri rudagalviai kirai, nendrynuose didieji baubliai, galima pamatyti ūsuotųjų zylių.
Šalia esančias šlapynes pamėgo ne tik antys ir mažieji kragai, bet ir įvairios vištelių rūšys – ilgasnapės, švygždos, plovinės.
Baltosios Vokės durpyne galima sutikti geltongalvių kielių ir daug migruojančių ančių bei tilvikinių paukščių.
Nėra stebėjimo bokštelio
M.Karlonas sakė, kad, nepaisydamas visų nepatogumų, rengia paukščių stebėjimo turus, nes šios vietovės ornitologiniu požiūriu yra įdomiausios prie Vilniaus. Žinoma, jų negalima lyginti su Žuvintu, kurio plotai ir paukščių skaičius gerokai lenkia.
„Šias vietoves žino visi Vilniaus gamtininkai, tiesa, jos vertingos kaip kompleksas, įskaitant ir Rūdninkų girią ar Paluknio pievas“, – aiškino ornitologas.
Tačiau jį liūdina privažiavimas prie tokių svarbių objektų: „Tokie dalykai atbaido. Rodos, atvykai į gamtos objektą, bet stovi apsuptas tvorų, šunų.“
M.Karlonas įsitikinęs – šių vietovių nereikėtų paversti turistinėmis, trikdyti paukščių, užtektų bent padoraus kelio be kliūčių, paukščių stebėjimo bokštelio, vieno kito suolo, kad atvykusieji galėtų su arbatos puodeliu rankose klausytis sparnuočių balsų.
