Šioje vietoje žiemoja kelių rūšių šikšnosparniai, tarp jų – ir visos Europos mastu saugomi, reti ir nykstantys kūdriniai pelėausiai (jų suskaičiuota net 1236!). Šie gyvūnai žiemojimui pasirenka nuošalią kuo pastovesnės temperatūros vietą, kurioje nugrimzta į gilų miegą, o savo kūno temperatūrą sumažina iki 5–10 laipsnių.
Nesimaitindami ir naudodami sukauptas energijos atsargas, jie taip gali prakyboti 5–7 mėnesius. „Tokioje vietoje apsilankęs žmogus ryškia šviesa, žingsnių aidu ar net savo kūno šiluma įmigusius šikšnosparnius gali prižadinti.
Prabudę jie bando skristi į saugesnes vietas ir taip sunaudoja daug žiemos miegui sukauptos energijos. Vienas ar keli nubudimai didelės reikšmės neturi, tačiau nuolatinis trikdymas gali lemti tai, kad per anksti žmogaus prižadinti šikšnosparniai pavasario gali ir nebesulaukti“, – pasakoja Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų specialistas Tadas Bujanauskas.
Dėl šių priežasčių ši šalia Vilniaus esanti šikšnosparnių žiemavietė 2004 metais buvo paskelbta buveinių apsaugai svarbia teritorija, o 2021 metais įrengus papildomas grotas šikšnosparnių žiemojimas tapo nebetrikdomas atsitiktinių lankytojų.
Į žiemavietės vidų gali patekti tik tyrimus atliekantys mokslininkai ir tik vieną kartą per metus. Įrengus šias apsaugos priemones, žiemojančių šikšnosparnių skaičius smarkiai išaugo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių.
