„Trūksta maisto“, – tokia išvada gamtininko nė kiek nežavėjo, kai, spragsėdama fotoaparatu, tupinėjau aplink jį ir aikčiojau, matydama jo rankose nepaprasto grožio mažytį gyvūnėlį.
Tokie jau yra tie gamtininkai – jautrūs, skrupulingi, nuoširdūs, ir dėl kiekvieno gamtos niuksdo sielvartauja taip pat, kaip dėl žmonių patiriamų nelaimių.
Darbo vieta – sodyboje
„Suguldžius gyvenimo istorijas geras būtų romanas“, – Vida, dėdama ant pusryčių stalo sklindžių lėkštę, žvilgsniu apglostė Rimvydą. „Močiute, apie ką?“ – greta virtuvės esančioje svetainėje įsikūręs Vidos anūkas gaudė kiekvieną moters žodį.
„Apie mudu“, – nusijuokė ji. Mat taip jau gyvenimas išvyniojo siūlų kamuoliukus, kad du buvę klasės draugai susitiko prieš penkiolika metų, kai ir vieno, ir kito santuoka jau buvo subyrėjusi, kai abu buvo išverkę ir išgramdę savo asmeninius sopulius.
Pusryčiavome su Rimanto šeima prieš žygį į mišką, bet kalba neišvengiamai sukosi apie ne tik apie tai, kokių dovanų pridovanojo sodybai gamta, bet ir apie tai, kokius rūpesčius tenka įveikti.
„Esu niekas“, – paklausta, ką ir kur besidarbuojanti, pritilo Vida. Bet koks gi „niekas“, jeigu ji, buvusi virėja, nuo ryto iki vakaro zuja po sodybą, nudirbdama visus ir buities, ir ūkio darbus!
„Ką tik išpurčiau tujas – iškračiau senas sudžiuvusias šakeles, – lyg pasiteisino atsidusdama. – Jų alėja tokia graži! Būtų gaila, jeigu kuri nors nudžiūtų“.
Bendraamžių, 63 metų Rimvydo ir Vidos Juškaičių sodyba Karkazų kaime yra prilipusi prie didžiulio šlaito, nuo kurio – jeigu ne medžių tankmė, riedėte tektų įriedėti į Nemuną.
Nuo Plokščių gyvenvietės Šakių rajone šią judviejų išpuoselėtą vietą teskiria pora kilometrų.
Dabar ši sodyba, kurioje atsirado vietos ir išskirtinių augalų parkui, yra nuolatinė R.Juškaičio darbo vieta. Mat prieš porą metų pandemija perrikiavo darbus, ir mokslininkas į Vilnių išsirengia tik tada, kai atsiranda būtinybė.
Įsimylėjo gamtą
„Rimvydas mūsų mokykloje buvo moksliukas“, – patikino Vida, kuri su juo kartu mokėsi nuo penktos klasės iki pat abitūros egzaminų.
„Ir jau tada kritote vienas kitam į akį?“ – išsprūdo klausimas.
„Buvo ir tai“, – neišsisukinėjo Rimvydas.
Pasak jo, gyvenant kartu neįmanoma nesupanašėti, tad Vida norom nenorom ir pati tapo gamtininke.
„Kaip ja netapsi, jeigu rožyne po langais šmirinėja lapės, o aš nežinau, ar jos manęs bijo, ar man jų bijoti“, – nusijuokė moteris.
Ir vis tik ji sakė neįstengianti suprasti, kaip jos vyras galėjo vienam gyvūnėliui paskirti visą gyvenimą. Juk galybę straipsnių apie miegapeles jis prirašė, šimtuose tarptautinių konferencijų pranešimus apie jas skaitė, ir vis dar – ne pabaiga.
Pasirodo, gali. Nes ir šių miniatiūrinių graužikų – mažiausiųjų žinduolių populiacijos gausumo svyravimai yra susiję su gamtoje vykstančiais pokyčiais, klimato kaita – taip pat, o mokslininkų išvadoms reikia ilgamečių stebėjimų.
Inkilai – ir ant šlaito
„Tuščias“, – Rimvydas nukėlė ir vėl uždėjo inkilo stogą bei pakabino ten pat, kur jis ir kabojo – ant lazdyno šakos.
Nemuno šlaite prie sodybos gamtininkas iškėlė apie 20 inkilų. Tai – vieta, kurioje yra gausu gervuogynų, o ten, kur šie augalai, ten ir miegapelių ypač mėgiamos uogos.
Pavasarį šie gyvūnėliai stiprinasi žiedynais – gluosnių „kačiukais“, eglių spurgais, susiranda amarų ar vikšrų, mat po pramiegotos žiemos jiems būtinas kaloringas maistas.
Tuomet, kai subręsta uogos, aštrūs miegapelių dantukai kimba ir į sausmedžių bei aviečių uogas, o rudenį jų mėgstamiausios yra gilės bei lazdynų riešutai.
Pasirodo, viena suaugusi miegapelė maitinasi maždaug hektaro dydžio teritorijoje, taigi tokiam mažam gyvūnėliui reikia daug vietos. Ir tik po vasaros karščių, rugsėjį, šie gyvūnai grįžta į inkilus ir pradeda ruoštis žiemai.
Tol, kol šlaitu nuslydome iki Nemuno, Rimvydas suskubo papasakoti ir apie tai, kad miegapelės gyvena pavieniui – patelės ir patinėlio akistata tebūna „ta vienintelė“, o vienišos mamos užauginti peliukai netrunka išsivaikščioti kas sau.
„Žieduoju mažylius, ir vėliau matau, kad vienas iš jauniklių patraukė į vieną miško pusę nuo lizdo, kitas – į kitą. Tie žiedai turi numerius, pagal juos galiu stebėti, kaip gyvūnėliai juda po teritoriją ir kaip toli nukeliauja nuo augimo vietos“, – paaiškino Rimvydas.
Pagal žiedų numerius jis sužino ir tai, kiek laiko šie graužikai gyvena. O gyvena jie ilgai, maždaug iki šešerių metų, taip pelėnų ar pelių amžių pralenkdami kone šešis kartus.
Tokį didelį amžiaus skirtumą nulemia ir tai, kad miegapelės pramiega daugiau nei pusę savo gyvenimo.
Iš paskos – į mišką
„Ką pasiimate į mišką?“ – pastačius automobilius pamiškėje, Upeglyne, kur prasideda stacionarioji Rimvydo stebėjimų zona, akys nukrypo į tai, ką gi iš bagažinės ėmė traukti mokslininkas.
„Krepšį, kuriame daug skyrių ir kuriame telpa viskas, ko man reikia: kompasas, svarstyklės, maišelis sveriamai miegapelei, žiedavimo žiedai, lūpa, atsarginės baterijos, rakteliai, markeris, pleistrai, žirklutės, metras. Pasiimu ir fotoaparatą bei GPS imtuvą, kuriame sužymėjau inkilų koordinates“, – išvardino jis.
To imtuvo prireikia, nes 60 hektarų plote neįmanoma įsidėmėti kiekvieno medžio, ant kurių iškeltas inkilas, o tokių, sunumeruotų, miške yra 272.
Paprastai juos gamtininkas tikrina rudenį, kas dvi savaites, visą teritorijai skirdamas porą dienų. Sukdamas tankme nuo vieno prie kito inkilo jis nužingsniuoja apie 20 kilometrų.
Kaskart jis nešasi ir popieriaus lapą – stebimos zonos atvaizdą, kuriame pažymi tuos inkilus, kuriuose rado miegapelių.
Maniau, kad bus nesunku sekioti paskui Rimvydą, kol jis dirbs savo darbus, tačiau lengva nebuvo.
Nusikasti iki jų teko miškavežių išmaurotais miško keliais. Plynasis kirtimas, pro kurį teko irtis pirmyn, buvo kaip reikiant atžėlęs, tačiau prieš kokį penkmetį jo medieną ištempę medkirčiai nesiteikė bent jau buldozeriu užlyginti didžiulių provėžų.
Galima tik numanyti, kaip jaučiasi Rimvydas, kai jam tenka tikrinti inkilus pliaupiant lietui: vanduo – virš galvos, purvynas – po kojomis, vanduo – ir auliniuose batuose.
Atradimai ir praradimai
„Tai – ūkinis miškas, greta kurio būta plynos kirtavietės. Dabar šis šabakštynas miegapelėms, kaip ir kitiems smulkiems gyvūnėliams – pelėnams, pelėms, o taip pat ir krūmuose perintiems paukščiams, yra mitybos rojus“, – paaiškino Rimvydas, irdamasis pro tankmę.
Šis mokslininkas – garsiausias pasaulyje lazdyninių miegapelių tyrėjas. Diena, praleista su juo rudens įmirkytame Upeglynio miške, kai jis tikrino šių gyvūnėlių lizdus inkiluose, sverdamas atrastuosius ir žieduodamas, man buvo nepaprasta dovana.
Yra „peliukas“ inkile ar nėra? Širdis suvirpėdavo kaskart, kai Rimvydas keldavo kartį link inkilo ir, jį nukabinęs, atsargiai į šoną pasukdavo stogo dangtį. Vieni inkilai būdavo tušti, kituose tebuvo „namiškių“ sunešti lizdeliai, bet buvo ir tokių, kuriuos atvėręs Rimvydas ištardavo: „Yra“.
O tada prasidėdavo ceremonija.
Atsargiai, kad neišbaidytų, jis kišdavo ranką į inkilą, „sugraibydavo“ jame gyvūnėlį. Jei šis būdavo be žiedo – sužieduodavo, tada dėdavo jį į specialų maišelį, šį kabindavo ant svarstyklių, pasvėręs „peliuką“ paleisdavo ties inkilo anga, o šiam įsliuogus į vidų, viską surašydavo į storą sąsiuvinį.
Šiame buvo suguldyta kiekvieno sunumeruoto inkilo istorija – kada, kiek, kokio svorių ir kokios lyties miegapelių buvo rasta.
„Mažai, septyniolika gramų. Pieš dvi savaites buvo tiek pat“, – sverdamas vieną jauniklių, nerimo neslėpė gamtininkas.
Pasak jo, tam, kad šie gyvūnėliai peržiemotų, reikia, kad jie pakankamai prikauptų riebalų. Po rugsėjo lygiadienio pradedančios trumpėti dienos miegapelėms duoda signalą, kad metas ruoštis žiemai.
Pirmiausia tai padaryti pavyksta patinėliams. Paprastai rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje „vyriškiai“ būna įmitę – sveria apie 30–35 gramus ir, palikę inkilus, sulenda į žiemojimo lizdus, kuriuos susineša po samanų ir lapų sluoksniu. Netrukus tai padaro ir patelės.
Jaunikliai, kurie būna gimę birželį, užauga anksčiau, anksčiau jie sukaupia ir riebalų bei įsitaiso po samanomis miegui. Antra vada, atvesta rugpjūtį, dar turi užaugti, tad jie dar būna aktyvūs iki lapkričio pradžios, kol galop ir jie užsnūsta.
Lazdyninės miegapelės miega maždaug 7–7,5 mėnesio, ir pabunda gana vėlai, net gegužę, kai gamtoje būna atsiradę maisto. O jo reikia, nes sėkmingai peržiemoję gyvūnėliai būna „perdžiuvę“ – praradę net trečdalį svorio.
Sezonas pasibaigė
Lapkritis – ne tik tamsos, bet ir kitokių darbų laikas.
Taigi gamtininkas, mokslininkas – Gamtos tyrimų centro žinduolių ekologijos laboratorijos vyresnysis mokslo darbuotojas R.Juškaitis baigė šiųmečius lazdyninių miegapelių stebėjimus Suvalkijoje, netoli Šakių esančiame Upeglynio miške. Tad 60 hektarų plote esančius 272 inkilus jis pravers tik pavasarį.
Kuo daugiau už namų langų tamsos, tuo daugiau laiko šis mokslininkas praleidžia prie kompiuterio, sistemindamas surinktus duomenis.
„Spalio viduryje paskutinį kartą šiemet patikrinau savo inkilus.
Tų poros miegapelių, kurios rugsėjo 20-ąją, kai kartu keliavome, buvo nepriaugusios svorio, po dviejų savaičių inkile neberadau. Nenumanau, ar jos sugebėjo rasti kaloringo maisto ir pasiruošti žiemos įmigiui.
Ko gero, tai buvo išimtis. Nes greta esančiame inkile suaugęs patinėlis, svėręs 24 gramus, vos per savaitę pasunkėjo 5 gramais.
Šių metų svorio „rekordininkas“ – taip pat suaugęs patinėlis, kuris per porą savaičių priaugo net 9 gramus ir svėrė 37 gramus.
Vis dėlto lazdyninių miegapelių, kurių svoris pasiekė 30 gramų, šį rudenį buvo nedaug.
Prastokos joms buvo mitybos sąlygos. Lazdyno riešutų buvo mažai, ąžuolo gilių visai nebuvo, o šaltekšniai, kurių vaisius jos ypač mėgsta, dera tik atželiančiose kirtavietėse. Taigi labiau pasisekė toms miegapelėms, kurios buvo jose įsikūrusios“, – paaiškino gamtininkas.
Lazdyninės miegapelės žiemoja lizduose, suneštuose į duobutes po lapų ar samanų sluoksniu, į kurias jos ir persikrausto iš inkilų. Besniegės žiemos joms nėra saugios, nes jas gali aptikti šernai, iškapstyti iš lizdų lapės ar šunys.
Miegodami šie gyvūnėliai kvėpuoja retai – įkvepia vos kartą kitą per minutę. Širdis plaka itin lėtai, sulėtėja ir medžiagų apykaita. Energiją jie gauna iš savo riebalų, kuriuos būtent ir sukaupia rudenį.
Jų kūno temperatūra esti nukritusi iki aplinkos temperatūros, pavyzdžiui, jeigu oro temperatūra sukasi apie 2 laipsnius šilumos, įmigusios miegapelės tebūna laipsniu kitu šiltesnės.
Pirmieji inkilai – tėviškėje
Maždaug dešimt kilometrų skiria R.Juškaičio dabartinius namus nuo jo tėviškės, – vienkiemio, nuo kurio iki Upeglynio miško tebus keli šimtai vyriškų žingsnių.
„Vaikystėje ryte rydavau knygas, apie gamtą – taip pat. Kadangi mano tėvas buvo stalius, stebėjau, kaip jis dirba ir, besimokydamas penktoje klasėje – taigi maždaug prieš 52 metus – pats sukaliau pirmuosius savo inkilus ir iškėliau miške“, – į praeitį grįžtelėjo Rimvydas.
Ar jis prisimena nuostabą, kai viename iš tų paukščiams skirtų inkilų ėmė ir aptiko „peles“?
„Buvau sukrėstas, – patikino. – Tai buvo atradimo džiaugsmas. Kadangi buvau prisikaitęs knygų apie gamtą, žinojau, kokie tai gyvūnai.
Vis dėlto tuo metu mane labiau domino paukščiai.
Gerokai vėliau, kai įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti biologijos, išsiaiškinau, kad paukščiams mokslininkų dėmesio ir taip pakanka, o štai lazdyninės miegapelės Lietuvoje visai nebuvo tyrinėjamos, o ir kitose šalyse dėmesio joms buvo skiriama labai mažai“.
Studijuodamas ketvirtame kurse Rimvydas pradėjo žieduoti inkiluose randamas miegapeles, o baigęs universitetą įsidarbino Zoologijos ir parazitologijos institute.
Tuo metu, apie 1990-uosius, institutas rengė leidybai knygą „Lietuvos fauna. Žinduoliai“, o apie miegapeles niekas nieko nežinojo – nebuvo jokių tyrimų. Taigi Rimvydas kibo į darbus – institutas keitė pavadinimus, keitėsi bendradarbiai, bet miegapelės taip ir ir liko nuolatinės šio mokslininko tyrimų liudytojos.
Apie jį netruko sužinoti ir pasaulio mokslininkai.
Tuomet, kai jo publikacija apie lazdynines miegapeles 1995 metais buvo atspausdinta Slovėnijoje anglų kalba leidžiamame žurnale, R.Juškaitį buvo pradėta kviesti į tarptautines konferencijas, ir pamažu jis surado bendraminčių įvairiose valstybėse.
Neįmanoma sustoti
R.Juškaičio straipsnių – šimtai, dalis jų sugulė į monografiją apie lazdynine miegapelę, 2014-aisias ji buvo dar papildyta.
Atrodė, kad jau gana – kad mokslininkas išsiaiškino viską apie šią gyvūnų rūšį. Bet staiga, 2015-aisiais, jų populiacija kone triskart sumažėjo. Kodėl?
„Ilgamečių tyrimų tikslas ir yra išsiaiškinti, kas padėtų atkurti miegapelių gausą.
Gerai, kad Pankliškių miškų masyvas yra didelis, siekia kone 3 tūkst. hektarų, o jame mano stacionarių tyrimų Upeglinyje vieta tėra nedidelė jo dalis, taigi tinkamos vietos šiems gyvūnams gyventi yra daug.
Kitur miegapelės gyvena mažesnio ploto miškuose, o taip smarkiai sumažėjęs jų gausumas siųstų signalą apie baigiančią išnykti populiaciją.
Ko gero, taip ir yra nutikę Didžiojoje Britanijoje, kur jos išnyko didžiulėje arealo dalyje, neliko jų ir Estijoje.
Mano tyrimai turėtų paaiškinti, kodėl taip nutiko. Viena priežasčių – daug jų žūsta, kai žiemos nebūna gilios, o ir pavasarį nemažai jų išgaudo pelėdos. Kita – klimato pokyčiai.
Tam, kad būtų galima tyrimus susieti su klimato kaita, reikia ilgamečių tyrimų duomenų, o aš jų kaip tik turiu. Taigi bendradarbiauju su kolegomis iš Danijos, kurie analizuoja nuo 1990 metų iki šiol mano sukauptus duomenis ir ieško jų ryšio su klimato pokyčių rodikliais“, – kalbėjo R.Juškaitis.
Miegapelėms nėra palankus klimato šiltėjimas ne tik dėl to, kad jas lengviau randa plėšrūnai, bet ir dėl to, kad šiuma jas prižadina. Atsibudusios jos sunaudoja daug energijos – praranda sukauptų riebalų atsargas ir gali nebesulaukti pavasario.
Saugo, bet kitaip
Lietuvoje lazdyninės miegapelės (lot. Muscardinus avellanarius) yra labiausiai paplitusios. Didžiosios miegapelės, vadinamos gražiuoju lotyniškuoju Glis-Glis, yra įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą kaip nykstanti rūšis, miškinė miegapelė (lot. Dryomys nitedula) – taip pat. Pastarųjų aptinkama vos poroje Lietuvos vietų – Pravieniškių ir Kazlų Rūdos miškuose.
Ketvirtoji rūšis – ąžuolinės miegapelės – Lietuvoje jau išnyko.
Tačiau ir lazdyninė, ir miškinė miegapelės yra įrašytos į ES Buveinių direktyvos 4-ąjį priedą, o tai reiškia, kad abi šios rūšys yra saugomos Europoje, ypač daug dėmesio tam yra skiriama Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje – taip pat.
Kas šešerius metus ES šalys turi siųsti ataskaitas Europos Komisijai apie šių graužikų rūšių ir pačių populiacijų būklę. Vokiečiai tai labai sąžiningai atlieka, jie kasmet tiria paplitimą, pagal inkilų užimtumą stebi, kaip kinta gausumas. O Lietuva tai daro pasinaudodama R.Juškaičio publikacijų duomenimis.
Nepamiršo ir paukščių
Tąkart, miške sukdamas nuo inkilo prie inkilo, Rimvydas prakalbo ir apie tai, kad jis neapsiribojo tik lazdyninių miegapelių tyrimais. Pomėgis, atsiradęs vaikystėje, niekur nedingo, ir jis daugybę metų tyrinėja paukščius, perinčius tuose pačiuose inkiluose, kuriuose rudenį įsikuria mažieji graužikai.
„Juose peri zylės, musinukės, kiti paukščiai. Aš gi renku duomenis, kokie sparnuočiai ir kada padeda pirmuosius kiaušinius, kada išsirita paukščiukai, kaip kinta tam tikrų rūšių gausumas. Lietuvoje niekas šiuo metu tokių tyrimų neatlieka.
Tuo tarpu užsienyje tuo ypač domimasi, nes svarbu surinkti duomenis iš visų Europos valstybių tam, kad juos būtų galima susieti su klimato kaitos daromu poveikiu. Taigi mano atliekamų stebėjimų duomenys ypač praverčia mokslininkams Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje“, – paaiškino jis.
Seniai, 1990-aisiais pasirodžiusiame leidinyje „Lietuvos fauna. Paukščiai“, R.Juškaitis, pasinaudojęs studijų metais surinktais duomenimis, buvo aprašęs gražiagalvę, mėlynąją zylę ir juodąją zylę.
Šiuo metu yra rengiamas naujasis tokios pačios paskirties leidinys, kuriam Rimvydas pateikė dešimties inkiluose perinčių paukščių aprašymus.
Jis vienintelis Lietuvoje turi sukaupęs ir duomenų apie kitus smulkiuosius graužikus – peles, kirstukus, pelėnus, kurių populiaciją tyrinėjo saugomose teritorijose – Dzūkijos bei Žemaitijos nacionaliniuose parkuose, Viešvilės rezervate bei regioniniuose parkuose.
Britų ūkininko nesėkmė
O čia – nutikimas, apie kurį Rimvydas papasakojo, kai iš paskos sekiojau jam tikrinant inkilus.
„Kartą gavau ūkininko iš Britanijos elektroninį laišką. Jis rašė, kad jam reikia mano konsultacijos ir kad jis mielai padengtų visas mano atvykimo pas jį išlaidas. Man pasirodė keistoka, nes kur kur, bet Didžiojoje Britanijoje miegapelių tyrimams skiriamas išskirtinis dėmesys, ir mokslininkų joje netrūksta.
Taigi įvedžiau į paieškos sistemą ūkininko pavardę iš žodį miegapelė – angl. Dormouse. Taip aptikau straipsnį, kuriame buvo rašoma, jog fermeris gali patekti į kalėjimą vien dėl to, kad sunaikino lazdyninių miegapelių buveinę.
Pasirodo, tas žmogus turėjo savo žemės bei laikė avių. Tverdamas joms aptvarą iškirto savo miško juostą. Skandalas kilo dėl to, kad tai būta miegapelių buveinės.“
„Važiavote?“ – neištvėriau nepaklaususi.
„Ne ne, nenorėjau kištis, – patikino Rimvydas. – Juk tas ūkininkas norėjo įrodyti, kad miegapelių jo miške nėra. Esą, apkramtyti riešutų kevalai – ne miegapelių palikimas. Matyt, jis galvojo, kad mokslininką iš Lietuvos apvynios aplink pirštą.
Parašiau jam, kad specifiškai išgraužti riešutų kevalai – tai įrodymas, kad miške yra miegapelių ir kad niekuo jam negaliu padėti. Nes lazdyninės miegapelės kevale išgraužia apvalią skylutę, ir jei miške būna primėtyta tokių tuščiavidurių „riešutėlių“, vadinasi, ten pasisotino šie gyvūnai“.
Apskritai Didžiojoje Britanijoje lazdyninės miegapelės nyksta, nors ir labai stropiai yra saugomos. Ko gero, klimato kaita tam daro didžiausią neigiamą poveikį.
„Britanijoje specialiai miegapelėms būdavo prisodinama lazdynų, atkuriami miškai.
Pastaruoju metu ten atsodinamos ir ūkininkų laukus rėminančios gyvatvorės, nes jų augalai tinka ir miegapelių būstui, ir maistui, o neretai tampa net koridoriais, kuriais šie gyvūnėliai persikelia iš vieno miško į kitą“, – užsiminė gamtininkas.
