Šį pavasarį E.Jasaitis, teisėtai medžiodamas vieno Šilalės rajono medžioklės būrelio plotuose, bebrams surengė egzekuciją – buku daiktu suknežino dar gyvų bebrų galvos kaulus, pažeidė smegenis, sukeldamas jiems skausmą ir kančią, negarantavo staigios žūties.
Aplinkos apsaugos departamentas jam už medžioklės taisyklių pažeidimą paskyrė 600 eurų baudą. E.Jasaitis pripažino nusižengęs įstatymams, tačiau ginčijosi su aplinkosaugininkais teismuose dėl sprendimo atimti iš jo teisę medžioti 3 metus.
Kai kurie medžiotojai teigia, kad bebrus galima staigiai, nesukeliant kančių, pribaigti ne tik šūviu, bet ir taikliai smogus jiems kokiu nors daiktu į jautrią vietą.
Pasak jų, ne visi teisėjai išmano bebrų medžioklės ypatumus – nutverti su įkalčiais pažeidėjai esą nemoka pasiteisinti.
Nenorėjo sužaloti šunų
E.Jasaitis jam nepalankų aplinkosaugininkų sprendimą dėl panaudotų draudžiamų medžioklės būdų apskundė Šilalės rajono apylinkės teismui. Pažeidėjo skundas atmestas.
Kaunietis nenurimo – kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą.
E.Jasaitis tvirtino netekęs teisės medžioti trejus metus patirtų nepatogumų, prarastų įgūdžius, artimą ir stiprų ryšį su kitais medžiotojais.
Tokiu atveju jam tektų pakartotinai lankyti medžioklės kursus, prireiktų papildomų išlaidų, dėl to pablogėtų jo psichologinė būsena.
Pažeidėjas neigė Šilalės teismo išvadą, kad neva pats savo valia pasirinko neteisėtą medžioklės būdą: „Šaunamojo ginklo nenaudojau tik todėl, kad kai kuriuos graibštu pagautus bebrus apipuolė medžiokliniai šunys, nenorėjau jų sužaloti. Mano elgesiui įtakos turėjo šoko būsena, stresinė situacija.“
Nuobauda, E.Jasaičio nuomone, yra pernelyg griežta, nėra nei teisinga, nei sąžininga, nebuvo atsižvelgta, kad jis jau atlygino gyvūnijai padaryta žalą.
Nemedžios trejus metus
Tačiau E.Jasaičio pagraudenimai neįtikino jo skundą nagrinėjusio aukštesniosios instancijos teismo.
Klaipėdos apygardos teismas E.Jasaičio apeliacinį skundą atmetė pažymėjęs, kad medžiotojų poreikių ir interesų šiuo atveju negalima „iškelti aukščiau nusižengimo pavojingumo“.
Akivaizdu, kad kaunietis žiauriai elgėsi su gyvūnais – pagautus bebrus užmušė pagaliu.
„Administracinio poveikio priemonė nėra per griežta ar neproporcinga, neprieštarauja teisingumo principams. Priešingu atveju pažeidėjai, dangstydamiesi gyvenimiškomis aplinkybėmis, ir toliau galėtų lengvabūdiškai vertinti neatsakingus savo poelgius“, – aiškino teisėja Edita Lapinskienė.
Lietuvoje pernai liepos mėnesį atsakomybė už itin žiaurų elgesį su laukiniais gyvūnais sugriežtinta – minimalus medžioklės teisės atėmimo terminas pailgintas nuo vienų iki trejų metų.
Nebūtina griebtis vėzdo
Šilalės miškuose žiauriai nudobtų bebrų istorija atgaivino senus ginčus dėl šių graužikų medžioklėje naudojamų įrankių ir metodų.
Labiausiai susijaudino šauliai, medžiojantys bebrus su urviniais šunimis, galinčiais užuosti šiuos žvėrelius per pusmetrio storio žemės sluoksnį.
Tokie medžiotojai, užuot tykoję, kol bebrai išlįs iš savo būstų, ardo jų patvankas, kad nuleidus vandenį arba gerokai pažeminus jo lygį atsivertų urvai. Per juos arba per praplatintas ventiliacijos angas įsiskverbę medžiokliniai šunys bebrus išvaro į atviras erdves, kur jų laukia šauliai.
Gyvūnai patenka į specialias prie urvų iš vandens pusės statomas gaudykles. Neretai jas pakeičia įvairūs graibštai.
Ne visi medžiotojai nušauna šunų apipultą, tinkluose spurdantį bebrą, kuris jau niekur nepaspruks.
Pagailėjus šovinio paprasčiau trinktelėti per galvą kastuvu arba pagaliu.
Kai kurie medžiotojai tvirtina, kad pabaidytam bebrui nudobti nereikia vėzdo, tereikia stebėti, kur jis plaukia.
Po to paprasčiausiu iš beržo arba ąžuolo šakos išdrožtu pagaliuku sudrožti gyvūnui per šnerves, kai išneria įkvėpti oro. Tokia žūtis, anot jų, yra ūmi, nesukelianti fizinių kančių.
Praverčia ir žvejų įrankiai
„Įkliuvęs aplinkosaugos inspektoriams E.Jasaitis tiesiog nemokėjo pasiteisinti – reikėjo sakyti, kad bebrus sužalojo ne jis, o šunys“, – kalbėjo vienas patyręs medžiotojas.
Bebrai – itin atsargūs, pajutę pavojų iš karto neria po vandeniu. Jų šaudyti nemėgstantys medžiotojai tvirtina, kad lengvai ar mirtinai sužeisti gyvūnai slepiasi po šiekštomis, upių olose.
Tokia bebrų medžioklė, pasak jų, yra beprasmiška – žūsta neišnirę, jų surasti neįmanoma.
Kai kuriose Europos šalyse privaloma įsigyti specialius leidimus šaudyti bebrus.
Dar vienas medžioklės būdas – laidyti strėles su pritvirtinta virvele, kad gyvūnus būtų galima ištraukti iš vandens, jeigu jie pasislėptų. Tačiau Lietuvoje medžioklė lankais uždrausta.
Kai kurie šauliai pasiima spiningus, kuriais nudobtą arba sužeistą bebrą galima išvilkti į krantą, pasitelkia į pagalbą šunis, apmokytus traukti vandens telkiniuose nušautus paukščius.
Privaloma apsaugoti gyvūnus nuo kančių
Kęstutis Markevičius, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas:
„Bebrai medžiojami įvairiai. Selektyvieji spąstai užtikrina staigią ir greitą pagauto gyvūno žūtį. Kitas būdas – bebrų medžioklė tykant.
Net kai jie gaudomi savo natūraliose buveinėse arba atkasus urvus išvaromi šunų ir nušaunami, negalima pažeidinėti gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymų.
Teko ir man girdėti, kad vėzdas esą yra humaniškesnis medžioklės įrankis nei šautuvas. Iš tikrųjų taip kalba ir medžioja tik brakonieriai.
Pagal įstatymus žiauriu elgesiu, kankinimu laikomi neleistini veiksmai, sukeliantys gyvūnų žūtį, skausmą, kančias, pavojų jų sveikatai ir gyvybei.
Bebrų medžioklė šaunamuoju ginklu daug humaniškesnė nei jų gaudymas spąstais, tačiau tik tada, kai įgudę medžiotojai paleidžia taiklų šūvį, nenušauna gyvūno vandenyje.
Šūvis – tarsi riba tarp gyvūno gyvybės ir mirties. Idealiu atveju ši akimirka turėtų būti tokia, tarsi patalpoje išjungtume šviesą.
Taiklus šaulys laukiniam gyvūnui net neleidžia pajusti skausmo, išgąsčio, o to nepasakysi apie brakonierius, ką jau kalbėti apie bebrų daužymą pagaliais.
Gausėjant bebrų populiacijai jų poveikis aplinkai neretai sureikšminamas.
Įsikūrę prie didesnių medžiais ir krūmynais apaugusių upių, melioracijos griovių, tvenkinių šie graužikai didesnės žalos nepadaro. Kai patvenkia mažesnius upelius, užliejami miškai, bet šis procesas reguliuojamas.
Kaip profesionalus miškininkas žinau, kad nieko baisaus, jeigu bebrai nuverčia drebulę, beržą, alksnį, paupyje apgraužia krūmynus. Kitas reikalas, kai jie kėsinasi į brandžius ąžuolynus, bet yra daug veiksmingų priemonių, kaip sumažinti ir šių žvėrelių žalą žemės ūkiui, miškams.
Apmaudu, jog kai kurie privačių miškų ir žemių savininkai dar mano, kad geras tik negyvas bebras.
Toks požiūris į žmogaus ir gyvūnijos santykius jau atgyvenęs. Bebrus tikslinga naikinti tik ten, kur pastebima akivaizdi žala. Medžioklė – itin svarbus populiacijos reguliavimo būdas.
Po civilizuotų medžioklių bebrai, kaip ir visi kiti miško žvėrys, suguldomi į vadinamą Šv. Huberto kapą, kurį simbolizuoja eglišakėmis išklotas kvadratas, kampuose uždegami laužai. Ant kiekvieno prie galvos pridedama medžio šakelė, kaip "paskutinis kąsnis". Po to medžioklės ragu sugrojama speciali melodija, kiekvienam sumedžiotam gyvūnui vis skirtinga.
Lietuvoje bebrai nuo seno buvo gerbiami, vertinami, net ir saugomi dėl brangaus kailio, gardžios mėsos. Kadaise išnaikinti gyvūnai vėl sugrįžo į senąsias buveines, gyvenkime su jais draugiškai.“
