Ištisas kelių šimtų metrų ruožas nuo centrinio paplūdimio iki molo nusėtas gličiais paprastųjų medūzų (lot. Aurelija aurita) kūnais. Jų pilna tiek pakrantėje, tiek po vandeniu, lėtai siūbuojamų Baltijos bangų.
Dabar – lapkričio pradžia, todėl toks šių lietuviams egzotiškai atrodančių duobagyvių knibždėlynas atrodo keistokai: paprastai medūzos mūsų pajūrio krantuose masiškai pasirodo, yra bangų išplaunamos rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais.
Tad išvydę rožinės spalvos, permatomus, drebučių masės gyvūnus juos smalsiai apžiūrinėja vaikai, o tėvai draudžia atžaloms liesti medūzas, kurios turi dilgiąsias ląsteles ir gali sudirgtinti odą. Pietų jūrų medūzų (pavyzdžiui, portugališkojo laivelio) čiuptuvai yra tokie nuodingi, kad gali net pražudyti žmogų.
Gamtininkai tikina, kad musiškės – tikrai nepavojingos.
Anot žymaus gamtininko bei fotografo Mariaus Čepulio, jei bus liečiamas tik medūzos viršus, smalsuoliams nieko neatsitiks, mat visos dilgiosios ląstelės koncentruojasis tik ant čiuopiklių, tačiau mūsų oda per kieta, tad nenudilgins.
Tiesa, jautresnę odą turintiems žmonėms (ar mažamečiams vaikams) gali sukelti alerginę reakciją.
„Vakarų ekspresui“ pasiteiravus, ar toks vėlyvas, masiškas medūzų antplūdis mūsų pajūrio pakrantėje yra kažkas išskirtinio, anomalija, M.Čepulis iš pradžių pajuokavo.
„Na, ir medūzos gyvena paskutines dieneles. Šitos pasirinko kapais Klaipėdą… Šie gyvūnai dauginasi ten, kur šiltesnis vanduo, ir, matyt, didesnę jų koncentraciją dabar srovės atplukdė į Melnragę.
Bet kokiu atveju tos, kurios plūduriuoja pakrantėje, jau yra žuvusios arba leisgyvės. Paprastai jų pasirodymo ties mūsų krantais pikas būna vasaros antrojoje pusėje, todėl tai, ką matote Klaipėdoje dabar – veikiau atsitiktinumas“, – teigė gamtininkas.
Tad pirmąsias lapkričio dienas matomas reiškinys – ne kažkas nuostabaus ar anomalija, nes medūzos yra priklausomos nuo vandens srovių, kurios jas nešioja.
„Jos dauginasi pietinėje Baltijos jūros dalyje, tačiau šiemet šiltesnių srovių buvo atplukdytos ir iki Estijos“, – teigė jis.
Želinės konsistencijos medūzos yra duobagyviai, kurio polipo stadija panaši į mums žinomą gėlavandenę hidrą. Tas polipas gyvena jūrų dugne, ir savotiško „pumpuravimo“ būdu atsiskiria mažos medūzos, vadinamos efiromis. Jos pasyviai plūduriuoja, yra nešamos vandens srovių, o augdamos subrandina lytinius produktus, kuriuos išleidžia į vandenį.
Gerai, plika akimi matomi keturi rožiniai kaspinėliai ir yra medūzų dauginimosi organai. Tad, anot gamtininkų, medūzos stadija yra skirta tik moteriškoms ir vyriškoms dauginimosi ląstelėms išplatinti, jos – lyg savarankiški, plaukiojantys gyvūno lytiniai organai.
Pratęsusios giminę medūzos baigia savo gyvenimo ciklą, todėl absoliuti dauguma prie kranto priplaktų šių gyvių jau yra žuvę.
Regis, tokie gyvosios gamtos reiškiniai pajūryje turėtų kelti žmonių nuostabą ar susižavėjimą, tačiau šiemet medūzų tema išsipūtė iki nemenko skandalo: paviešinta, kaip vaikai kojomis traiško, kapoja kastuvėliais, laidoja medūzas.
Kilo didžiulis triukšmas, esą tokiu būdu kankinami gyvūnai. Gamtininkai ramiai paaiškino, jog nepaisant aplinkybės, kad medūzos – leisgyvės, jų vis viena nederėtų pribaiginėti, nes tai – tokie patys gyvi organizmai, kaip ir šuniukai, kačiukai ar kiškučiai.
Gyvas, įspūdingai plaukiojančias paprastąsias medūzas galima išvysti Lietuvos jūrų muziejaus akvariume.
