460 – tiek kadrų prireikė šiai nuotraukai. Tauragėje gyvenantis E.Kavaliauskas sako, kad tai reikalauja ne tik neišsenkamos kantrybės, tačiau ir milžiniško žinių bagažo.
„Makrofotografija reikalauja labai daug laiko, žinių ir svarbiausia – kantrybės. Pavyzdžiui, kaip ir ta skruzdė, kuri dabar visur eina per puslapius. Manęs paklausia – kiek? Tai yra 460 kadrų padaryti į vieną. Tai yra labai mažos ryškumo zonos, kadangi tai yra labai stiprus didinimas. Kai fotografuoji, ta ryškumo zona susideda iš mikronų.
Tu pamatai galutinį vaizdą tik finalizavęs darbą. Būna, kad viską atlieki, su fotošopu sujungi ir žiūri – blogai. Tai kažkas lempą įjungė, tai saulė išlindo ir viską sugadino. Viena nuotrauka reikalauja visos dienos. Tai ne vestuvių ar krikštynų fotografija, kur eini ir skaičiuoji pinigus. Tai darbas-hobis“, – pasakoja fotografas.
Fotografijos kelias prasidėjo vaikystėje
Fotografuoti E.Kavaliauskas pradėjo dar pradinėse klasėse, tačiau gamta, priduria tauragiškis, jį traukė nuo pat vaikystės. „Tėvukas padovanojo Smeną – tais laikais tai buvo vienas pigiausių fotoaparatų. Visada traukė gamta, dar vis turiu kadrų iš vaikystės. Žinoma, jie absoliučiai banalūs, man tada bet koks kelmas atrodė šedevras. Taip fotografija ėjo iki gyvenimo pradžios, kai jau prasideda „kavalieriaus“ laikmetis, kai rūpėti labiau pradėjo merginos“, – juokdamasis sakė fotografas.
Nors kurį laiką E.Kavaliauskas šį pomėgį buvo apleidęs, juo vėl susidomėjo išvydęs pirmąjį skaitmeninį fotoaparatą, atvežtą iš JAV. Nuo bemiegių naktų ryškinant nuotraukas pavargęs vyras sako negalėjęs patikėti savo akimis, kai suprato, kad nuotraukas skaitmeninio fotoaparato ekrane galima matyti iš kart. Taip šiek tiek apleistas pomėgis fotografuoti vėl atgijo, nors meilė gamtai vyro niekada nebuvo apleidusi.
Taip Fuji fotoaparatą keitė Sony, o kolegos parodytas Canon E.Kavaliauską paliko be žado ir įtraukė į paukščių fotografiją. 62 metų vyras net 15 savo gyvenimo metų paskyrė būtent sparnuočių fotografijai, kuri taip pat pelnė ne vieną apdovanojimą ir pripažinimą.
„Paėmus pabandyti Canon patekau kaip į kosmosą, koks fokusavimo greitis buvo tuo metu. Grįžau, visą savo turėtą sistemą pardaviau ir taip prasidėjo paukščių fotografija, kuri truko 15 metų. Buvo užtektinai apdovanojimų, tačiau, matyt, visiems ateina laikas, kai sustoji ir atsigręži atgal.
Tų nuotraukų buvo kalnai, galvoju, reikia kažką su jomis daryti. Bandžiau jas susisteminti. Tų varnų, kėkštų prifotografuota tūkstančiais. Pradėjau savęs klausti, kam tai darau? Tai tampa rutina ir progreso nebėra. Buvau skaitęs citatą: „Fotografas, užsitikrinęs vienoje srityje, yra miręs fotografas“. Viską išsipardaviau taip, kad su paukščių fotografija sudeginau visus tiltus – nepasilikau nei vieno įrenginio“, – pasakoja fotografas.
Atėjo periodas, kai kalbėti nebėra su kuo
Jau 4 metus makrofotografija užsiimantis vyras sako, kad tai jį sužavėjo ne iš kart. „Juk visi matėm drugelį ar grambuolį. Žmogus toks sutvėrimas, kad nori pamatyti tai, ko niekada nematė. Kai pradėjau nerti į tai, ko nemačiau, pasirodė, kad po kojomis jų tiek daug“, – pasakoja jis, – „Kai pradėjau fotografuoti vabzdžius, Saulius Karalius man lyg sarkastiškai pasakė, kad linki man sėkmės.
Paklausiau, ką tai reiškia. Jis sako, kad jei Lietuvoje yra maždaug 400 paukščių rūšių, iš kurių ne visus nufotografavau, tai žinok, kad vien dieninių drugių yra virš 2 tūkst. O kur dar naktiniai? Be to, kiek vabzdžių yra po žeme, o dar kiek – vandenyje. Ši planeta ne mūsų, ji – vabzdžių.“
Iš pradžių vyras sako blaškęsis tarp įvairiausių drugių, o ir jų paieškos ne visada buvo sėkmingos – kartą internete susiradęs labai gražų drugį ne vieną valandą jo ieškojo miškuose. Vis dėlto paaiškėjo, kad rugpjūtį vykusios paieškos ir negalėjo baigtis kitaip – šie drugiai gyvenimą pradeda gegužės pabaigoje, o jau liepą jų rasti nebepavyks.
„Tu turi žinoti, kada vabzdys gyvena, o gyvena jie neilgai. Pirma ėjau kaip pirmaklasis – nieko nežinau, daug skaitau. Tada ateina studentavimo metas, kuris yra fantastika. Su tavimi kolegos pradeda kalbėtis, nes pradžioje nėra apie ką kalbėti – tu nieko nežinai. Kai jau pradedi užduoti klausimus, konkrečiai – kas, iš kur, pasidaro labai įdomu. Dabar atėjo kitas periodas, kai nebėra su kuo kalbėti. Turiu vieną draugą, kuris gyvena Čikagoje. Jis man labai stipriai ir kvalifikuotai padėjo“, – dalijasi vyras.
Šioje srityje, sako vyras, informacijos labai mažai, o tokiai fotografijai skirtos įrangos parduotuvėje nenusipirksi. Vienintelė vieta, kurioje pavyksta rasti tinkamų mikroskopų ir panašių įrenginių, yra „Ebay“, tačiau vien tik įsigyti įrangą neužtenka.
„Vienas žmogus man rašė per Facebook, uždavė klausimą – kur man nusipirkti tokią optiką. Taip ir atrašiau – niekur. Jos tokios nėra. Perki dalimis, pradedi konstruoti, dėlioti, daug darbo nueina veltui. Tai, ką aš darau, fotografuoja labai nedaug žmonių. Lietuvoje daugiau tuo užsiimančių nežinau, o ir pasaulyje garsesnių vos keli šimtai“, – aiškina E.Kavaliauskas.
Nuotrauką sugadinti gali ir pravažiuojantis sunkvežimis
Tokio ryškumo ir tikslumo nuotraukos reikalauja ne tik įgūdžių, kantrybės bei darbo, tačiau ir specialių sąlygų. „Aš net išeinu iš patalpos, negali būti menkiausio vėjo gūsio, negali važiuoti sunkvežimis. Jei didinimas yra 50 kartų, net žemės vibracija turi reikšmę. Čia reikia ilgai ir nuobodžiai iki to rezultato eiti“, – sako E.Kavaliauskas.
Vabzdys, paaiškina fotografas, taip pat nekruta.
„Skruzdę radau miške, parsinešiau namo, įdėjau į šaldytuvą. Jei įkiši vabzdį į šaldytuvą jis užmiega. Kai patalpoje vėsu jis labai ilgai snaudžia ir tu gali ilgai po mikroskopu vaikščioti, tą vabzdį vartyti, mintyse modeliuoji šviesą. Kai pagauni vaizdelį, kai gerai žiūrisi, tada darai“, – patikslina vyras.
Be to, daugumai susidaro klaidingas vaizdas, jog raudoni taškeliai kone nuotraukos centre yra skruzdės akys. „Ta skruzdė joks monstras, jei parodyčiau jos akis ryškiai, būtų kitas vaizdas.
Tos raudonos vietos nuotraukoje – antenų „šarnyrai“. Akys yra truputį toliau. Jeigu akis pašviesini iš kart nebeįdomu, bet kai šešėlis uždengia akis, o į pirmą vaizdą išeina šarnyrai, atrodantys lyg akys, o ūseliai lyg dantys, tada aš ten, nors visi sako monstrą, pamačiau orkus. Juk visi esame matę „Žiedų valdovą“, – juokdamasis priduria E.Kavaliauskas.
Beje, monstrais pavadinti buvo ir kiti E.Kavaliausko įamžinti vabzdžiai ar net paukščiai, o tokie komentarai nuotraukomis pradėjus dalintis socialiniuose tinkluose buvo kone įprasti.
„Sakydavau – palaukit, prie visko reikia priprast. Dabar jau nieks neberašo, kad monstrai. Dabar sako, kad iš kosmoso. Gamtoje nėra pabaisų. Paprasčiausiai yra nemokėjimas matyti. Reikia suprasti, kad visi mes esame laikini ir esam svečiuose.
Ir man visi vabalai, ypač žygiai, nežinant, atrodė labai agresyvūs, nors jie plėšrūnai ir yra. Tačiau tada sužinai, kad jis yra mūsų pagalbininkas. Reikia mažiau chemijos naudoti, kad mūsų pomidorų, agurkų nepultų parazitai. Pamatai, ateini, sutrypi, nes pabaisa, o tada sužinai ir ima sąžinė graužti, ir supranti, kad koks aš pabaisa – pirma naikinu, o tada galvoju, ką padariau. Gamtoje nieko nėra šiaip sau, reikia tik spėti tuo džiaugtis ir pamatyti“, – sako E.Kavaliauskas.
Tai – neįsivaizduojama garbė
„2022 Nikon Small World Photomicrography Competition“ konkurse sudalyvauti vyrą įkalbėjo draugas iš JAV. Jame pasirodžiusi skruzdės nuotrauka apskriejo socialinius tinklus ir sulaukė tūkstančių patiktukų, o dabar vyras susilaukė dėmesio ir iš CNN bei New York Post. Vis dėlto labiausiai jį džiugina kiti dalykai.
„Konkurse dalyvauja stipriausi JAV, Didžiosios Britanijos universitetai. Jų įranga kainuoja iki milijono dolerių. Tikrai yra sunku ten patekti, esu ir kitų konkursų atrankose dalyvavęs. Tas konkursas vyksta labai seniai, nuo 75 metų, tai ši nuotrauka yra įtraukta į renginio istoriją. Kaip man draugas iš JAV sako, sveikinu, tu jau istorijoje. Čia ne dėlto, kad tau užkabins medalį ar garbės raštą įteiks – tu patenki tarp pasaulio stipriausių. Tai – neįsivaizduojama garbė“, – pasakoja tauragiškis.
5-ą vietą E.Kavaliauskas yra laimėjęs ir Rusijos konkurse, o Ispanijoje jis buvo pripažintas tarp 10 geriausių pasaulio gamtos fotografų. Vyro žodžiais, net draugai stebėjosi, kad visur, kur dalyvauja, lietuvis grįžta su pergalėmis.
„Sakau, kad laimiu ne todėl, kad stengiuosi laimėti. Paprasčiausiai eini į konkursą ir negalvoji laimėti. Nori parodyti kažką tokio, kad mūsų Lietuva išeitų į areną. Kažkada, kai dar fotografavau paukščius, patekau tarp 10 pasaulio geriausių gamtos fotografų Ispanų rengiamame konkurse. Malonu ne todėl, kad patekau.
Malonu buvo žiūrėti, kai rodė mano kadrą su griežle. Ji pilka, atrodo, niekuo labai neypatingas paukštis, kai pamatai, kad stovi tokios valstybės kaip Kosta Rika. Įsivaizduokite, kokios ten džiunglės, kokios ten spalvos...“, – sako E.Kavaliauskas.
