Rugpjūčio 24-oji nuo seno žinoma kaip Gandrų išlėkimo arba Šventojo Baltramiejaus diena. Tačiau ši data kasdienybėje labai retai minima ir prisimenama, nes vis mažiau žmonių gyvena gamtos ritmu ir laiką skaičiuoja nuo paukščių grįžimo iki išskridimo.
Sirutiškyje gandrų išlydėtuvės buvo surengtos jau tryliktą kartą – šventė vyko ne per Šv.Baltramiejų, o daugeliui gyventojų patogiu laiku – penktadienio vakarą.
Nors kaime tėra penki gandralizdžiai, Sirutiškio gyventojai Lietuvos nacionaliniam paukščiui skiria daug dėmesio, globos, pagarbos.
Seniausias gandralizdis yra Sirutiškio dvare ant elektros stulpo. Prieš tai gandrai lizdą buvo susikrovę ant vandens bokšto. Jį 1999 metais nugriovus paukščių perėjimo vieta 2000-ųjų pavasarį buvo perkelta ant elektros stulpo.
Gandrų išlydėtuvių organizatorius Kęstutis Volkus šio lizdo šeimininkus pavadino rekordininkais. Šiame lizde gandrai kone kiekvienais metais augina po 4–5 gandriukus.
Per 22 metus šiame lizde buvo išperėti ir užauginti 76 gandriukai, iš jų tris kartus buvo po 5 jauniklius, 8 kartus po 4, o šiemet išperėti ir užauginti 2. Perėjimo rekordų gerinimas, matyt, priklauso ir nuo gyventojų geranoriškumo, ir nuo švarios bei ramios kaimo aplinkos, kurią puoselėja vietos žmonės.
Šventės dalyviai į Sirutiškio ekologinį-botaninį skverą susirinko ne tik išlydėti gandrų į Afriką, bet ir drauge pasibūti, pasilinksminti, pasivaišinti.
Pirmiausia kaimo žmonės giedojo Ukrainos, Lietuvos ir tradicinį Gandrų išlydėtuvių himnus, jiems koncertavo Sirutiškio folkloro ansamblis „Radasta“, Radviliškio rajono folkloro ansamblis „Tyrulė“, vokalinis-instrumentinis ansamblis „Senamiestis“ iš Kėdainių, Miegėnų kapelija, Kėdainių trečiojo amžiaus universiteto vokalinis ansamblis „Giedra“, populiariosios muzikos duetai.
Tačiau šventės esmė – ne tik pramogos, bet ir tradiciniai ritualai. Ant laužo virė tradicinis Baltramiejaus šiupinys ir ukrainietiški barščiai, nes į kaimo bendruomenę šiemet įsiliejo dvi ukrainiečių šeimos. Svečiai vaišinosi ir ekologiniame-botaniniame skvere surinktų žolelių arbata.
Pasirodo, Baltramiejaus šiupinį Lietuvoje mokėtų išvirti tik šio krašto žmonės, kurie susirenka į gandrų išlydėtuves. Nors patiekalo receptas nesudėtingas, svarbus vienas akcentas – šiupinio maišymas beriant prieskonius.
Šiupinys verdamas iš naujo derliaus grūdų, daržuose užaugusių daržovių. Į viralą dedama kiaušinių – supjaustytų ir sveikų. Kam kliūna sveikas, tą lydės laimė ir sveikata. Baigiant virti pakviečiami vienas ar keli garbingi kaimo žmonės į šiupinį įberti prieskoninių šviežių žolelių, išmaišyti ir garsiai palinkėti viso ko geriausio tiems, kurie valgys patiekalą.
Šventės metu pasveikinti ir tėvai, kuriems gandrai nuo praėjusių metų rugpjūčio 24 dienos iki šių metų rugpjūčio 24-osios atnešė kūdikį. Kadangi kaime dauguma gyventojų vyresnio amžiaus, vietiniai džiaugėsi, kad per tą laiką bendruomenė padidėjo vienu kūdikiu – mažąja Elija. Pernai per tą patį laiką naujagimių nebuvo. O per trylika šventės metų gandrai galėjo atnešti apie dvi dešimtis vaikų.
„Labai smagu, kai po kokių dešimties metų tėvai į šventę atsiveda vaikus, kuriuos atnešė Sirutiškio gandrai. Vaikai ne kopūstuose rasti, bet gandrų atnešti“, – džiaugėsi šventės rengėjas K.Volkus.
Šventės rengėjas pastebėjo, kad gandrai pastaraisiais metais kelionę į Afriką paankstina puse mėnesio. Matyt, paukščiai sugeba užauginti stiprius jauniklius per vasarą ir jau per Žolinę susiruošia į kelionę.
Vietos žmonės yra pastebėję, kad gandrų išlydėtuvių išvakarėse nors vienas gandras parskrenda į savo lizdą patupėti ar sugrįžęs pasižiūrėti, ar dar koks nors gentainis likęs Šv.Baltramiejaus dieną. Nors pasakojimu galima tikėti arba netikėti, žmonių stebėjimai nekelia abejonių, nes jie pasikliauja gandrų diktuojamu ritmu.
Žymus gamtininkas Selemonas Paltanavičius į su paukščiais susijusias datas žvelgia atidžiau. Kodėl žmonių gyvenime tos datos svarbios?
Įprastai vieversiai parskrenda per Šv.Motiejų (vasario 24 d.), kovarniai – per Šv.Kazimierą (kovo 4 d.), pempės – per Juozapines (kovo 19 d.), gandrai – per Blovieščių (kovo 25 d.), o išskrenda per Šv.Baltramiejų. Šios datos atsirado senovėje, kai žmonės buvo neraštingi ir kalendoriai ant sienų namuose dar nekabojo.
Tad paukščių sugrįžimas ir išskridimas buvo susietas su aiškia diena. Paskutinė rugpjūčio dekada buvo susieta su gandrų išskridimu, tai yra su Šv.Baltramiejumi.
„Pavasarį būna kelių paukščių sutikimo šventės, o išlydėjimo, atsisveikinimo tėra tik gandrų išskridimo diena“, – šyptelėjo gamtininkas.
Per Šv.Baltramiejų pamojuojama paskutiniams gandrams, nes dauguma jų jau pasiekė Izraelį ir po kelių dienų bus Afrikoje.
Kadangi šįmet pavasaris buvo vėsokas, gandrai beveik dviem savaitėmis vėlavo parskristi į Lietuvą. Bet per vasarą jie spėjo užauginti jauniklius, tad šiuo metu nedaug jų užsiliko: vieni gandrai seka paskui kombainą ir gaudo sprunkančias peles ar žiogus, kiti žirglioja paskui ariantį traktorių ir ieško sliekų, kurmių.
„Vakarų Europoje seniai neliko gandrų išlydėtuvių tradicijų, o Lietuvoje visi žino, kad vaikus atneša gandrai, ir daugybę kitų pasakojimų. Jeigu Belgijoje papasakotume kam nors apie gandrų išlydėjimą, niekas to nesuprastų, nes belgai neturi gandrų jau kelis šimtus metų“, – patikino S.Paltanavičius.
Jau profesorius Tadas Ivanauskas pažymėjo, kad gandrai daugiau kaip du tūkstančius metų gyvena kartu su lietuviais ir įsikuria tik prie jų namų.
Baltieji gandrai įsikuria prie sodybų, arčiau žmonių. Jie, kitaip negu juodieji gandrai, neperi miškuose.
T.Ivanausko pastebėjimu, tarp lietuvio ir gandro yra sudaryta savotiška sutartis, nes paukštis tikisi, kad jam bus paruoštas lizdas ir kad žmogus su juo gerai elgsis, o jis savo buvimu lyg ir ženklina gerą gyvenimą. Nuo seno sakydavo, kad tik pas gerus žmones gandrai peri.
„Gandrai labai panašūs į lietuvį, kurio būdas uždaras. Šį paukštį labai sunku prisijaukinti. Būdamas greta žmogaus gandras yra labai atsargus, baikštus. Kol juo per daug nesidomi, jis braido greta po ražienas, bet kai į jį atkreipi dėmesį, jis kyla ir sprunka“, – pasakojo S.Paltanavičius.
Maždaug prieš aštuonetą metų Lietuvoje buvo apie 20 tūkstančių perinčių baltųjų gandrų porų. O į Raudonąją knygą įrašytų juodųjų gandrų, manoma, gali būti 7–8 šimtai porų. Jie tikri slapukai, baikštūs, peri miškuose ir išskris vėliau negu baltieji – rugsėjo viduryje.
Lietuvoje jauniklius užauginusios poros skrenda skirtingais keliais, žiemoja atskirai. Jie susitiks kitą pavasarį, jeigu kur nors nežus.
Gandrai žiemoja pulkais, susiburia prie pelkėtų vietų. Arabų kraštus pasiekę paukščiai turi keisti mitybą, todėl nemažai jų maitinasi prie miestų esančiuose sąvartynuose.
Gandrų kelias sudėtingas ir pavojingas. Per Libaną skrendantys gandrai šaudomi ne maistui, o iš paikumo.
„Teko matyti nuotraukas, į kurias žvelgiant pasidarė negera. Didžiausias kalnas nušautų gandrų ir dar prie jų fotografuojasi žaliūkai. Atimti gyvybę paukščiui – baisu“, – tvirtino S.Paltanavičius. Afrikoje gandrai neretai medžiojami maistui.
Lietuvos nacionalinis paukštis, pakilęs iš mūsų šalies, nukeliauja iki Pietų Afrikos Respublikos – iki Gerosios Vilties kyšulio, vienos piečiausių Afrikos žemyno vietų.
Kaimas šalia Nevėžio
Sirutiškis – kaimas Kėdainių rajone, nutolęs 1 km į šiaurę nuo Kėdainių pakraščio, prie kelio Kėdainiai–Krekenava–Panevėžys, dešiniajame Nevėžio krante.
Kaime veikia medicinos punktas, biblioteka. Išlikusios dvaro liekanos Nevėžio pakrantėje. Seniau buvo piliakalnis (XX a. pr. sunaikintas). Šalia – žvyro karjeras, šiaurėje įsteigtas Kruosto botaninis draustinis.
2021 m. duomenimis, Sirutiškio kaime gyveno 312 gyventojų.
Sirutiškio dvaras iki XVIII a. vadintas Panevėžiu. XVIII a. pradžioje dvarą įsigijo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės atsargos karininkas Simonas Sirutis, kuris praminė dvarą Sirutiškiu. XIX a. pabaigoje dvaras atiteko grafui A.Komarovskiui. Iš pajamų, gaunamų iš dvaro teritorijoje eksploatuojamo žvyro karjero, jis pastatydino modernius rūmus – dviejų aukštų, mūrinius, secesijos stiliaus.
Šiaurinėje parko dalyje eglių alėja veda į dvaro kapines, kur palaidoti jo savininkai.
Rūmai gerokai nukentėjo nuo istorijos audrų, tačiau išliko šiam stiliui būdingas kreivų linijų ritmas, gausi ornamentika. Dabar parkas yra tvarkomas, tačiau rūmai avarinės būklės. Buvo skelbta, kad dvarą įsigijęs su Kėdainiais susijęs politikas ir verslininkas Viktoras Uspaskichas.
Šventė prasidėjo po talkos
Jau pusšimtį metų Sirutiškio kaimo gyventojai karta iš kartos tvarko didžiulę visuomeninę teritoriją, kuri nėra jų nuosavybė. Prieš trylika metų K.Volkus nutarė po talkos sukviesti kaimynus ir pavakaroti išpuoselėtame parke – taip vietiniai vadina ekologinį-botaninį skverą, kuriame vyksta gandrų išlydėtuvės.
Taip sutapo, kad pirmoji vakaronė įvyko prieš trylika metų rugpjūčio 24-ąją, per Šv.Baltramiejų. Ties tuo parku aukštoje eglėje, kurios viršūnę vietiniai buvo nugenėję, tų metų pavasarį perėjo gandrai. Gyventojai į viršūnę buvo įkėlę lizdo pagrindą, ant kurio įsikūrė gandrų pora.
Tuo metu, kai kaimynai per Šv.Baltramiejų vakarojo, paukščiai dar buvo neišskridę. Kitą dieną susitikę tie patys žmonės svarstė, kaip tą šventę pavadinti. Pakėlę galvas į eglę jie pamatė tuščią lizdą, o virš jo aukštai ratus besukančius daugybę gandrų – žmonės suprato, kad išlydėjo juos. Kitais metais kaimynai kvietėsi kaimynus, susinešė maisto ir dar smagiau palydėjo gandrus į tolimą kelionę.
Kasmet svečių vis gausėjo, jų atvykdavo iš kitų kaimų, susidarė didesnė koncertinė programa. „Atsirado labai gražių išskirtinių ritualų, kurių Lietuvoje, ko gero, daugiau niekur ir nėra arba jų labai nedaug“, – pasakojo K.Volkus.
