Žuvininkas buvo sugautas ir GPS siųstuvu pažymėtas liepos antroje pusėje, Širvintų rajone, šalia aukštapelkėje esančio jo lizdo. Dabar siųstuvo pagalba galima sekti erelio kelionę ir matyti, kokiu greičiu ir kokiame aukštyje skrenda, kur ir kokiais atstumais kasdien keliauja, kada ilsisi bei kokiame krašte pasirinks žiemoti. Ši fenologinė ir kitokio pobūdžio informacija padės geriau pažinti minėtą rūšį ir saugoti jos populiaciją Lietuvoje.
Sekti siųstuvu – reta praktika
Kaip parodė per palydovinį ryšį veikiantis GPS siųstuvas, jau liepos pabaigoje žuvininkas buvo palikęs Lietuvą ir pradėjęs migruoti į žiemojimo vietą. Rugpjūčio pradžioje paukštis praskrido netoli Varšuvos ir šiuo metu skrenda pietvakarių kryptimi. Lietuvoje perintys žuvininkai paprastai įveikia tūkstančius kilometrų ir žiemas praleidžia centrinėje arba pietinėje Afrikos dalyje.
„Džiaugiamės, kad gamtosauginės veiklos, kurias vykdome trečius metus, kasmet stiprėja ir įgauna naujų formų. Iki šiol rūpinomės atviro kraštovaizdžio ir šlapynių paukščių buveinių išsaugojimu, organizavome gamtotvarkos talkas Pakatrės pievose šalia Čepkelių raisto ir Nemuno salose prie Merkinės, o nuo šios vasaros, turėdami siųstuvą, galėsime prisidėti ir prie plėšriųjų paukščių tyrimų ir apsaugos“, – sako ornitologas Marius Karlonas, erelio žymėjimą inicijavusių „Ornitostogų“ įkūrėjas.
Pasaulyje paukščių žymėjimas siųstuvais vyksta jau kelis dešimtmečius, tačiau Lietuvoje tai vis dar ganėtinai reta praktika. Šį kartą GPS siųstuvą ir jo pritvirtinimą finansavo transporto ir logistikos įmonė „Transtira“. Žymint siųstuvu, kuris sudaro ne daugiau nei 3 proc. paukščio svorio, vieno individo duomenys gali pasitarnauti visos rūšies tyrimams.
Latviška erelio kilmė
Koordinates su šiemet užimtu žuvininko lizdu pateikė ornitologas Darius Musteikis, o paukštį specialiu metodu pagavo ir prie jo siųstuvą pritvirtino Kaune veikiančio Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologai Saulius Rumbutis ir Deivis Dementavičius. Pasak jų, paukštis pasirodė esanti subrendusi patelė, kuri tuo metu prižiūrėjo lizdą jau palikusius ir paūgėjusius tris jauniklius.
Lytis ir amžius – ne vienintelė informacija, kurią sužinojo erelį sugavę mokslininkai. Paukštis pateikė ir staigmeną – ant jo kojų buvo metalinis ir plastikinis žiedai. Jų kilmė – latviška.
„Vos tik pagavę erelį ir perskaitę žiedus, informaciją nusiuntėme Lietuvos žiedavimo centrui, o šis pateikė užklausą kaimyninės šalies žiedavimo centrui. Latviai sureagavo operatyviai ir greitai gavome atsakymą, kad mūsų sugauta patelė buvo sužieduota dar 2011 m. Latvijoje, Kuldygos apylinkėse, nuo dabartinės lizdo vietos nutolusioje 290 kilometrų“, – pasakoja S.Rumbutis.
Ornitologo teigimu, paukštis buvo sužieduotas dar jam esant jaunikliu. Žinant, kad žuvininkai pilnai subręsta būdami trejų ar ketverių metų, galima daryti išvadą, kad ši patelė Lietuvoje peri jau septynerius ar aštuonerius metus. Ilgiausiai žuvininkai gali gyventi iki 15–20 metų.
Žuvininkai – puikūs „žvejai“, vienas šalia kito perėti negali
Ilgą laiką apie mūsų šalyje perinčius žuvininkus nebuvo jokių žinių. Dar 1925 m. keletą perimviečių Lietuvoje aptiko legendinis ornitologas profesorius Tadas Ivanauskas, o vėliau žinios apie šią rūšį ilgam nutrūko. Pirma perinti pora po ilgos pertraukos rasta tik 1975 m. Aukštaitijos nacionaliniame parke.
Knygoje „Lietuvos paukščiai“ T.Ivanauskas rašė, kad „vargiai kuri kita plėšriųjų paukščių gentis yra tokia savotiška kaip žuvininkai, nes labai ištobulėjęs jų sugebėjimas žuvauti. Kiekvienas jų organas ir apskritai kūno proporcijos bei išvaizda yra tam reikalui prisitaikę“.
Žuvininkas – tipiškas ichtiofagas, minta tik šviežia žuvimi. Pastebėjęs žuvį, pakimba virš vandens, plasnoja vietoje, o tada sminga iš aukštybių į vandenį, ištiesęs į priekį kojas su išskėstais nagais. Nuo 24 iki 74 proc. jų žvejybos baigiasi sėkmingai. Įspūdinga ir tai, kad atstumas tarp ištiestų žuvininko sparnų siekia apie 1,8 m.
Šios rūšies ereliai lizdą krauna aukštai medžių viršūnėse, dažniausiai pušyse, todėl lizdas dažnai primena medžio „kepurę“. Vienas šalia kito perėti negali, tad viename miško masyve gali įsikurti ir šeimininkauti tik viena pora.
Žuvininkas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Perinčio paukščio populiacijos būklė nepalanki, nes rūšis nyksta buvusiose perėjimo vietose. Jos apsaugai išskirta Labanoro giria ir Aukštaitijos nacionalinio parko miškai.
