Pakelėje netoli Telšių šviečia iš medžio išdrožta rodyklė su užrašu „Žvėrinčius“. Žvyrkelis kelis kilometrus miškinga teritorija veda į svečius pas eigulį, šamaną, rašytoją ir gamtos puoselėtoją P.Dabrišių ir jo augintinius.
Įvairiais metų laikais čia važiuoja žmonės ne tik iš visos Lietuvos. Šį kelią suranda ir turistai iš užsienio, ne kartą mistika ir stipria energetika alsuojanti teritorija traukė ir šamanus iš Sibiro platybių, Mongolijos, Tian Šanio kalnų.
Vieniems „Žvėrinčius“ teikia atgaivą dėl galimybės stebėti pusiau laisvėje gyvenančius žvėris: stumbrus, danielius, muflonus, lūšis, elnius, apuokus, lapiną, taip pat vienoje vietoje susispietusį pulką amerikietiškų vištų, gaidžius, triušius, ožkas. Gyvūnijos pasaulis ypač žavi vaikus.
Dar kiti žmonės į „Žvėrinčių“ atvyksta norėdami nuraminti protą, pabėgti nuo miesto šurmulio, susidėlioti mintis, atrasti gyvenimo prasmę. Kai kurie čia užsibūna ir kelias savaites.
Ištroškę ramybės įsikuria P.Dabrišiaus pastatytose jurtose, stiprybės semiasi akmenų rate, medituoja, dalyvauja medinčiaus rengiamuose ritualuose, laužui degant klausosi jo mušamo šamaniško būgno skambesio ir išmintingų patarimų. Čia netgi vyksta ritualinės santuokos ceremonijos.
„Žvėrinčiaus“ teritorija užima apie 100 hektarų. Petras jį kurti pradėjo nuo 1996 metų. Viskas prasidėjo nuo vilkų.
P.Dabrišius ilgą laiką vilkus studijavo, ne vieną išaugino, tarp jų gyveno. Ir knygą parašė apie gyvenimą tarp vilkų „Vilko kailyje“. Vilkų garbei vieną svirną pavadino „Vilkyne“.
„Viskas eina per gamtą. Toldami nuo jos, tolstame nuo savęs. Gamta – tai mes. Buvimas gamtoje išvalo visus jutimo organus“, – kalbėjo gamtos mylėtojas.
Kad geriau pažintų vilkus, prieš keliolika metų P.Dabrišius buvo apsistojęs Pamyro, Tian Šanio kalnuose ir iš arti stebėjo šių plėšrūnų gyvenimą. Jo nuomone, vilkai yra tobuli, turintys savo organizaciją, protingi.
„Šunys ir vilkai panašūs. Tai ta pati gyvūnų rūšis, bet iš gero gyvenimo šunų protas sumenko. Jie turi perpus mažiau smegenų nei vilkai. Šuo jau nemąsto pardavęs laisvę už kąsnį ėdalo. O vilkas absoliučiai tobulas, tai aukščiausiu mąstymo lygiu pasižymintis gyvūnas“, – kalbėjo eigulys.
Jo nestebina, kai vilkė, gavusi ėsti mėsos, pirmiausia pašeria svetimus vaikus – kalės šunyčius. O kalė pirma pati paėda, po to vaikų žiūri. Tačiau jis nesutinka, kai gyvūnai yra lyginami su žmonėmis: „Vilkai artimi žmonėms. Fiziškai tvirti, rūpinasi šeima, elgiasi pagal taisykles, tačiau jie niekada nepalieka savo vaikų.
Jei žūsta vilkė, kitai patelei atsiranda pieno ir ji augina svetimos vilkės vaikus. Žmonėms iš gyvūnų mokytis reikia, nes mes viską praradę – klausą, regėjimą, juslę, maisto skonį, moralę. Visa tai atitrūkimo nuo gamtos pasekmė.“
P.Dabrišius už rūpinimąsi gyvūnais, gamtos puoselėjimą yra gavęs ne vieną garbingą apdovanojimą.
Jau kelerius metus „Žvėrinčiuje“ vilkų nėra. Miške jie užsikrėtė niežais nuo sergančių lapių ir išgaišo. Nebeliko ir „Žvėrinčiaus“ talismano Sibiro galiūno meškino Timofėjaus – nugaišo nuo senatvės. Paimtas iš cirko lepečkojis kelerius metus pas Petrą mėgavosi užtarnautu poilsiu skanaudamas medų ir uogienes.
„Žvėrinčiaus“ vartai atsiveria visiems, kurie nori pažinti gamtą ir save, suvokti, kad žmogus – tik menka jos dalis, privalanti paklusti amžinai besisukančiam laiko ratui“, – sakė P.Dabrišius, draugiškai sutinkantis visus, norinčius pažinti jo įkurtą gamtos karalystę.
Atvykėlius pirmosios pasitinka ožkos su ožiukais.
Teritorijos viduryje žaliuoja 200 metų senumo laukinė obelis – norų medis su šimtais spalvotų juostelių. Anot „Žvėrinčiaus“ šeimininko, toks medis egzistuoja visose tautose. Reikia atsivežti juostelę, sugalvoti norą ir pakabinti ant šakos. Kad noras išsipildytų, turi būti pakabinta ne bet kokia skiautė, bet nuo kokio nors savo dėvėto rūbo.
Šiemet nulūžo didelė obels šaka – Petras juokavo, kad neišlaikė norų. Anksčiau tokias skiautes namuose prie medžio rišdavo į karą išjojantys vyrai: palikdami savo rūbo dalį tikėdavo, kad būtinai sugrįš.
„Žmones reikėtų vesti į gamtą ir auklėti per gamtą. Kad būtų normalūs. Ir „Žvėrinčius“ sukurtas tam, kad per gamtą auklėtų žmones“, – kalbėjo Petras.
Kai jo paklausiau, kaip norėtų būti vadinamas, pasakė: „Medinčiumi.“ „Aš pats pasirinkau tokią profesiją. Prieš penkis šimtus metų medinčiai buvo atsakingi už žvėris, bites ir medžius“, – paaiškino P.Dabrišius.
Šeimininkas prieš įsisiūbuojant pokalbiui pavaišino ką tik išsuktu kvapiu medumi ir vaistažolių arbata.
„Bitininkystė man – kaip prievolė. Kelios giminės kartos buvo bitininkai ir medžiotojai. Tai palikimas ir negaliu jo atsisakyti. Atvažiavau čia gyventi ir tą pačią dieną į medį atskrido bičių spiečius. O aš nė avilio neturėjau. Viskas rutuliojosi pamažu“, – kalbėjo Petras.
Iki jam atsikraustant čia niekas negyveno dešimtmetį, ir jei jis nebūtų pastebėjęs tarp miškų įsispraudusios sodybos, visi pastatai jau seniai būtų susmegę į žemę. Dabar teritorija pilna visokių pastatėlių, jurtų.
Iki šiol „Žvėrinčiuje“ stovi gerai išsilaikęs sovietmečiu statytas kaimo kultūrnamis, kuriame vietoj grindų plyti molinė asla. Kadaise čia vyko kaimo šokiai, buvo rodomi filmai. Dabar tai pusiau muziejus.
Ant sienų kabo daugybė nuotraukų su žvėrimis, stovi lentyna su knygomis, uralinės pelėdos iškamša, guli įvairūs senoviniai rakandai. Vienoje patalpos pusėje palei sieną iš lentų sukalta erdvi vieta miegojimui – gali sutilpti nemažai žmonių su miegmaišiais.
Taip pat kopėčiomis galima pakilti ant perdangos, ten irgi įrengtos vietos miegoti. Čia apsistoja mokytis laukinėje gamtoje norintys stovyklautojai, ir ne tik iš Lietuvos.
Prie kūdros stovi namelis su mažais langais. Užrašas viliojamai kviečia – „Skaistykla“. Pasirodo, tai 1964 metais pastatyta pirtis, o skaistykla vadinama, nes nusiprausęs išeini skaistus. Greta – „Susitaikymo namai“ – moderniai įrengta jurta su baltais patalais. Joje daug kas susigundo praleisti naktį, ypač jaunavedžiai.
Seną kluoną P.Dabrišiui žmonės pardavė malkoms už 1000 litų. Petras rąstus parsivežė į sodybą, sustatė ir namą pavadino „Vilkyne“.
„Nes čia puotauja vilkai. Kokie vilkai? Oi, visokių čia yra buvę – ir keturkojų, ir dvikojų. Ateina vienokie, išeina kitokie“, – šmaikštavo „Žvėrinčiaus“ šeimininkas.
Teritorijoje stovi seno ąžuolo drevė su durelėmis. Vaikams šis objektas labai patinka. Jie stengiasi kiek galima daugiau sulįsti į ąžuolo vidų.
Meile gyvūnams, gamtai spinduliuojantis kūrybiškos sielos medinčius, įkūręs „Žvėrinčių“, savo gyvenimą atvėrė užsienio mokslininkams, rašytojams, dokumentinių filmų kūrėjams, Sibiro medžiotojams, suartėjo su tuvių šamanais ir netgi pats pradėjo atlikinėti gamtos garbinimo apeigas su būgnais ir ugnimi.
Ir šį kartą Petras sutiko atlikti ritualą prie laužo. Trumpam nuėjęs į „Vilkynę“ vyras grįžo su šamanų būgnu, indeliu pieno, sviesto, pyrago gabalėliais, o ant galvos buvo užsidėjęs originalią karūną. Ją P.Dabrišius pasisiuvo pagal XI a. Varniuose archeologų atkastą medžiotojo kepurę. Ant kaklo vyras buvo pasikabinęs Sibiro meškos nago pakabutį kaip apsaugą.
Kažkiek laiko prie laužo padžiovino būgną, kad tinkamai skambėtų.
„Čia labai stipri vieta. Būtų sunku dar kur nors rasti, kad beržas su egle augtų iš vieno kelmo. Arba eglė su šermukšniu. O čia pilna. Yra daug keistų gamtos reiškinių“, – pasakojo medinčius.
Jis sakė, kad ugnis visais laikais turėjo ypatingą reikšmę: „Senovėje lotynų kalba rašyta: ko neišgydo vaistai – tą gydo peilis, ko negydo peilis – tą gydo ugnis. Pabūkime prie laužo ir savo blogas mintis sudeginsime.“
Įkaitinęs būgną, aptrauktą elnio oda, Petras pradėjo eiti aplink laužą. Ritmingi būgno garsai sklendė per visą teritoriją ir atrodė, kad kūną veria kiaurai. Retkarčiais „Žvėrinčiaus“ šeimininkas ugnį pamalonindavo pienu, sviestu, pyragu: „Kai liepsnos šaudo, tai reiškia, kad dvasios priima auką ir klausosi.“ Mušamo būgno garsas, pasak jo, sukuria tam tikrą vibraciją, kuri harmonizuoja smegenų veiklą, priverčia pamiršti išorinį materialųjį pasaulį ir sugrįžti į gamtą.
– Esate kilęs iš Prienų, iki dabar kalbate suvalkietiškai. Kaip gyvenimo kelias jus atvedė į Žemaitiją? Kaip atsiradote atokioje vietoje tarp miškų?
– Aš šios vietos neieškojau. Tuo metu medžiojau, pažinojau daug medžiotojų. Kartą apsilankęs šioje teritorijoje, kur stovėjo apleistas namas, vienam žemaičiui medžiotojui prasitariau, kad norėčiau čia kurį laiką pagyventi. Kažkaip vidus šaukė. Atsimenu, buvo vasaros pradžia, stipriai lijo. Vieną dieną neįspėjęs atvažiavo pas mane į Prienus siųstas vairuotojas.
Tada kaip ir nebuvau nusiteikęs kur nors vykti, bet žemaitis pasakė, kad niekur nevažiuos be manęs. Ai, pagalvojau, nuvyksiu vienai žiemai.
Sukiužusiame name nebuvo elektros, per kiaurą stogą sunkėsi vanduo. Atėjo elektrikas, įlipo į stulpą ir atvedė man į namą lemputę, sako: vakare paskaitysi. Kur aš skaitysiu, kai per stogą į lovą vanduo bėga. Visur šlapia. Keisti tie žemaičiai.
Jau ruošiausi kitais metais iš ten išeiti, bet net nepajutau, kaip po truputį pradėjau kurtis. Viską darė laikas. Ir vilkai. Čia daug filmų apie juos sukurta.
Jau nebegaliu iš čia pasitraukti, kasdien vis kas nors naujo įvyksta. Skambina, atvažiuoja grupės, pavieniai asmenys.
Dabar labai daug sutrikusių žmonių. Nors jie išsilavinę, išprusę, negali atsakyti į vieną klausimą: „Ką man daryti?“
– Ką siūlote, jeigu ateina prislėgtas, sutrikusios dvasios žmogus?
– Čia vyksta šamaniškas ritualas, per kurį ateina informacija: ne iš manęs, gal medžiai sako, gal žemė. Aš tik perduodu žmogui, į ką atkreipti dėmesį.
Sako: pykstuosi su mama, o aš sakau, kad tai reiškia, jog pykstiesi su savimi, nes mama – tai tu. Tada žmogus iškart pradeda kitaip mąstyti.
– Užsiminėte, kad nors čia ramus gamtos prieglobstis, ramu niekada nebūna – nuolat kas nors nutinka.
– Kiekvieną dieną gali nutikti kas nors netikėto. Šiemet Naujųjų metų išvakarėse aštuntą valandą vakaro, ore tvyrant tirštam rūkui, paskambino man iš Kretingos rajono japoniškojo sodo, kad pas mane atvažiuoja vokiečių pora. Jie važiavo iš Vokietijos, nerado, kur gyvenu. Atvažiavo čia vakare ir dar su šunimi.
Prieš trejus metus grįžau vakarop namo ir pamačiau, kad prie vartų stovi rusiškas motociklas „Ural“ su keistais numeriais. Ant jo sėdėjo vyras su karišku rusišku lietpalčiu. Jis ėmė kažką šnekėti pusiau rusiškai, pusiau vokiškai. Pamaniau, kad girtas. Vienas čionykštis vaikinas mokėjo angliškai, tai galiausiai buvo išgvildenta neįtikėtina istorija.
Tas žmogus buvo vokietis, jis nuskrido į Mongoliją, nusipirko rusišką motociklą „Ural“ ir išsiruošė atgal į Vokietiją. Sakė pakelėje pamatęs vilką ir užsuko pas mane. Nežinau, iš kur jis čia rado vilkų. Bet visą savaitę pas mane prabuvo. Dar bandė nufilmuoti, kaip mes pagal šamanų papročius aukojame aviną. Bet tiek įsijautė į vaidmenį, kad užmiršo nuspausti kameros paleidimo mygtuką.
Čia atveža žmones, kuriems reikia pasigydyti nuo priklausomybių. Vienas buvo atvežtas iš Rygos, kad išsivaduotų nuo degtinės. Bet dar jo tėvynainiai nespėjo išvykti, o jis jau stovėjo prie kaimo parduotuvės.
Buvo užklydęs vienuolis su dviračiu. Sakė pavargęs, norintis pailsėti. Tai kaip atsisėdo, taip savaitę ir prasėdėjo. Dvi vasaras „Žvėrinčiuje“ praleido vaikinukas iš Daugpilio. Jis atvažiavo autobusu su kitais turistais. Pasivaikščiojo ir pasakė, kad pavargo nuo miesto, tad pasiliks. Po mėnesio autobusu atvažiavo tie patys žmonės, bet jis į jį nesėdo. Sakė nenorįs jų pažinti, nes jie jau vampyrai. Esą jis jau prašviesėjo.
Pas mane žmonės atvyksta, kad pabūtų akmenų rate. Tas ratas turi stiprią energetiką. Žmonės tarp tų akmenų pabūna ir savaitę, mėgaujasi tyla. Ir miškas daug ką sutvarko.
Kai kurie įsikuria prieš 20 metų mano suręstoje jurtoje. Savaitę ar daugiau gyvena, nekalba, nesinaudoja telefonais. Pamiršta valandas, dienas, viską.
Aš buvau Mongolijoje, tai ten jurta kainuoja 10 tūkstančių eurų. Todėl nutariau, kad pats pasidarysiu. Vieną buvau pasidaręs iš eglių žievės, bet po penkerių metų pradėjo trūkinėti. O čia – iš skiedrų. Jos ilgai laiko.
Kiek čia ilgiausiai galima būti? Kiek norisi. Ribos nėra. Čia labai gera atgaiva kūrybos žmonėms arba po visokio šoko, išgyvenimų. Kiek kainuoja buvimas? Pagal susitarimą. Yra taip pasakyta: kiek duosi, tiek gausi. Jei neturi, neduodi, turi – duodi.
– Minėjote, kad žmonės jums atveža ir gyvūnus, kurių negali ar nenori laikyti. Kokios tai istorijos?
– Viena lenkė sumokėjo 5000 eurų, kad iš Australijos šunų kalėjimo į Lietuvą atgabentų Akitos veislės šunį. Tas šuo turėjo psichikos problemų ir negyvai sukandžiojo kitą šunį. Įstatymas reikalavo, kad šuo būtų deportuotas iš šalies arba užmigdytas. Tai ji tą šunį atvežė pas mane. Jis buvo paikas, viską aplink grauždavo.
Iki šiol sodyboje gyvena lapinas. Senutėlis, jau paliegęs ir nelabai gražus. Jis irgi svečias iš miesto. Tiems, kurie sako, jog gyvūną reikėtų paleisti į mišką, aiškinu, kad, pripratęs gyventi su žmogumi, jis laukinėje gamtoje neišgyvens – ėdalo eis ieškoti pas žmogų ir anksčiau ar vėliau medžiotojai jį sugaus. O čia kasdien lapinas gauna po seną vištą.
Vienas žmogus šiukšlių konteineryje rado į maišą sudėtas kiaunes. Atvežė mums, užauginome. Paskui į mišką paleidome. Kartą iš Vilniaus atvežė girtą kiaulę. Mergina nusipirko mažą juodą kiaulytę ir tikėjosi, kad ji ir liks dekoratyvinė. Bet ji užaugo. Mergina gyveno bute septintame aukšte. Kiaulė pradėjo graužti vamzdžius, tad buvo nuspręsta jos atsikratyti. Man paskambino, sakau, atvežkit, gyvens. Bet kiaulės niekaip nebuvo įmanoma išvesti pro buto duris, ji žviegė ir spyriojosi. Jai pripylė alaus, nugirdė, paskui miegančią įkėlė į liftą. Kiaulė pabudo mašinoje ir privėmė saloną. Pas mane atsidūrusi kiaulė pirmą vakarą sėdėjo prie tvenkinio siūbuodama galvą – pagiriojosi. Ji čia gyveno kokius dvejus metus.
Prieš šešerius ar septynerius metus iš Biržų atvežė pavianą. Beždžionė buvo didelė, su iltimis. Žmonės ją kažkur įsigijo mažą, bet ji užaugo baisi milžinė. Kurį laiką ją laikė tvarte su karve, tai beždžionė išmoko tą karvę žįsti, nes patiko šiltas pienas. Beždžionė buvo labai nervinga, depresyvi, daužydavo sau į krūtinę, ranką kandžiojo. Pas tuos žmones ji gyveno gal dešimt metų, paskui jiems nusibodo ir man atvežė.
Beždžionė turėjo labai gerą atmintį. Kartą vienas vaikas ją paerzino, o kai atvažiavo po metų, beždžionė jį užsipuolė. Žiemą ji gyvendavo su ožkomis, pavasarį išvesdavau į lauke įrengtą didelį aptvarą. Buvo toks įdomus nuotykis. Atvažiavo pas mane Sibiro šamanė, dabar jos jau nebėra tarp gyvųjų.
Žmonės labai norėdavo su ja susitikti, pasikalbėti. Paskambinę klausdavo, ką jai atvežti lauktuvių. Sakiau, šokolado. Ėmė jai vežti šokoladą, o ji, nors ir labai jį mėgo, dėl kietumo negalėdavo daug suvalgyti – dantis pradėdavo skaudėti.
Šamanė vis nešdavo šokolado beždžionei. Jai labai ji patiko, ateidavo, šnekėdavosi. Kartą atnešė plytelę šokolado, beždžionė atsikando ir supratusi, kad kietas, pasidėjo po užpakaliu ir atsisėdo. Tada kišo pirštą į sušilusį šokoladą ir laižė. Šamanė pamatė ir sako: „Ir aš galėjau kaip nors pasišildyti šokoladą, man skanu, tik dantis skauda. Vadinasi, beždžionė už mane protingesnė.“
– „Žvėrinčiuje“ nuo gimimo auga jūsų sūnus Mykolas. Berniukui jau dešimt metų. Koks jo požiūris į gamtą, gyvūnus?
– Jam čia įprasta vieta. Nuo kūdikystės jis čia. Kai buvo dvejų metų, šalia augo elniukas, būdamas trejų draugavo su lape. Miesto žmonės daugiau įsijaučia į gyvūnus, juos gal kiek per daug sureikšmina, bet gyvenančiam čia nuolatos tai kasdienybė, taip turi būti.
Atvažiuoja Mykolo bendraklasiai pasižiūrėti žvėrelių. Jis pasakoja, rodo, viską čia žino. Neseniai atvežė mažytę ožkytę, nes motina ožka nugaišo, tai sūnus dabar našlaitį girdo pienu iš buteliuko.
– Papasakokite apie akmenų ratą. Iš kur pas jus tokie didžiuliai rieduliai?
– Trylikos akmenų ratas sukurtas tiksliai pagal šamanų geometriją. Kiekvienas akmuo atitinka mėnesį ir eina ratu, o vidury rato – ritualinis medžioklio akmuo. Mėnesius supa 52 akmenys, simbolizuojantys savaites.
Akmuo yra gyvas, daug gali pasakyti, tik reikia į jį įsiklausyti. Žinodamas savo mėnesį prieini prie savojo akmens ir ten gali išvysti ateitį. Iš kur tie akmenys? Visi miškai pilni akmenų, šioje vietoje kadaise tyvuliavo ežeras.
Tokių akmenų apskritimų galima pamatyti Lenkijoje, Švedijoje, Norvegijoje. Senais laikais tokiose vietose būdavo priimami svarbūs sprendimai, vyko teismai, piršlybos. Tokių vietų Lietuvoje daugiau nėra, tik čia.
Lankydamasis Tuvoje, Mongolijoje, domėjausi šamanizmo tradicijomis ir įvairiomis jo atmainomis. Tačiau tose vietose stiprios energetikos nepajutau. Sibiro šamanams čia patinka, visa Lietuva jiems patinka. Ypač juos domina mūsų gamta, jos dvasios. Kas keli kilometrai alkakalnis, piliakalnis. Mūsų žemė nusėta šventomis vietomis. Pas juos mažai tokių vietų.
Chakasijoje važiuoji 200 kilometrų ieškodamas švento kalno ar medžio. Mūsų žyniai buvo nė kiek ne silpnesni nei Sibiro šamanai.
