Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, šiais metais jau fiksuoti 82 užsikrėtimai Laimo liga. Per praėjusius metus Laimo ligos atvejų užfiksuota 1780, o erkinio encefalito – 365. Šiemet pastarosios atvejų dar neužfiksuota.
Pakankamai šilti pastarųjų savaičių orai iš ties palankūs erkėms. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė sako, kad erkėms „prabusti“ iš ramybės būsenos (diapauzės) užtenka vos 4-5 laipsnių šilumos, o 8-11 laipsnių jau yra pakankamai aukšta temperatūra metamorfozei ir kiaušinėlių vystimuisi.
„Daugiamečiai stebėjimai Lietuvoje rodo, kad erkių aktyvusis periodas prasideda vasario–kovo mėnesiais ir tęsiasi iki lapkričio vidurio ar gruodžio. Daugiausiai aktyvių erkių stebima pavasarį ir rudenį (gegužę–birželį ir rugpjūčio–rugsėjo mėn.)“, – pastebi epidemiologė.
Ar klimato kaita ir erkių gausa – susiję?
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, praėjusi žiema gali patekti tarp 10-ies šilčiausių žiemų nuo 1961 m. Tačiau ar vis šiltesnės žiemos susijusios su erkių gausa ir aktyvumu?
„Manoma, kad daugiau nei prieš 20 m. prasidėjęs sergamumo erkiniu encefalitu ir Laimo liga pakilimas daugiausiai susijęs su erkių gausos padidėjimu ir jų arealo išplitimu, besikeičiančiomis klimato sąlygomis, geresne diagnostika, didesniu specialistų dėmesiu šiai ligai.
Globalinis atšilimas paveikė graužikų ir erkių populiacijos augimą, pailgino erkių aktyvumo periodą, pagreitino erkių vystymąsi (daugiau erkių žiemoja vėlesnių stadijų, todėl yra atsparesnės šalčiui), pagausino stambiųjų gyvūnų populiaciją, kurie yra erkių maitintojai ir platintojai į kitus arealus.
Taip pat sergamumo didėjimui turėjo įtakos pasikeitusi politinė situacija: padaugėjo nedirbamos žemės plotų, kas palanku graužikų ir erkių gausos didėjimui. Pasikeitė žmonių laisvalaikio leidimo įpročiai: padaugėjo uogautojų, grybautojų, žvejų, poilsiautojų bei sportuojančių gamtoje. Pagerėjo laboratorinė diagnostika bei žmonių švietimas (dažniau kreipiasi į gydymo įstaigas)“, – aiškina A.Bartulienė.
Pasak jos, ankstyvas pavasaris ir vėlyvas ruduo leidžia erkėms ilgiau išlikti aktyvioms, greitėja jų vystymosi ciklas ir trumpėja diapauzė. Kuo šaltesnė žiema, tuo daugiau erkių žūsta, o šalčiui ypač jautrios erkių lervos ir nimfos (ne visai subrendusios erkės). Specialistė sako, kad šaltą žiemą išgyvena tik 20 proc. nimfų ir vos 5 proc. lervų.
Daugiau susirgimų – vidurio ir rytų Lietuvoje
A.Bartulienė sako, kad Lietuvoje aptinkamos 4 rūšių erkės. Labiausiai paplitusios yra Europinės miško erkės (šuninės, avių, elnių, ricinos pupelių erkės) – Ixodes ricinus, kurios randamos visoje Lietuvos teritorijoje. Lietuvos šiauriniuose rajonuose paplitusios ir taiginės erkės – Ixodes persulcatus.
„Šios erkių rūšys yra pavojingos žmonėms, nes dažniausiai platina erkinio encefalito ir Laimos ligos sukėlėjus. Taip pat gali platinti ir kitų ligų sukėlėjus (tuliaremijos, anaplazmozės, erlichiozės, riketsijozės, babeziozės ir kt.)“, – aiškina epidemiologė.
Paplitusios ir pievinės erkės (karvių erkė, puošni šuns erkė, pelkės erkė) – Dermacentor reticulatus. Žmonėms šios erkės gali perduoti kai kurias karštines ir erkinio encefalito virusą, tačiau tai nutinka retai. Vis dėlto didesnį pavojų šios erkės kelia šunims, nes platina babeziozę sukeliančias bakterijas.
Aptikta Lietuvoje ir Haemaphysalis concinna rūšies erkės, tačiau jų paplitimas, ramina specialistė, bent kol kas nėra didelis. Šios erkės gali platinti erkinio encefalito, tuliaremijos, riketsiozės ir babeziozės sukėlėjus.
Daugiametė statistika rodo, kad daugiau susirgimų registruojama vidurio ir rytų Lietuvos regionuose. „Miškingose teritorijose, kur dominuoja mišrūs lapuočių miškai, kur daug apleistų laukų, pakankamai maisto, t.y. didelė laukinių gyvūnų populiacija“, – sako specialistė.
Kovoti su erkėmis padeda ir prižiūrėta aplinka
Gydytoja sako, kad veiksmingiausia erkinio encefalito profilaktikos priemonė – skiepai. Erkinio encefalito vakcinomis galima skiepyti vyresnius nei 1 metų vaikus. Visas kursas susideda iš trijų injekcijų, o toliau reikia palaikančiųjų dozių.
Vis dėlto vakcinų nuo Laimo ligos nėra, todėl einant į mišką reikėtų apsivilkti ilgas kelnes, ilgarankovius marškinėlius ir avėti ilgus guminius batus.
„Geriau vilkėti šviesesnius rūbus, nes ant jų lengviau pastebėti erkę. Neuždengtas kūno vietas papurkšti repelentu, o kelnes ir kojines išpurkšti insekticidu (pagal gamintojų rekomendacijas). Grįžus iš lauko reikia apžiūrėkite savo drabužius ir kūną, o aptikus erkę kuo greičiau ją pašalinkite.
Reikėtų vengti aukštų žolių, drėgnų, krūmokšniais apaugusių, pavėsyje esančių vietų. Drabužius, su kuriais buvote gamtoje, iškratyti ir palikti sausoje, saulėtoje vietoje, kad juose esančios erkės žūtų“, – pataria specialistė.
Bent šiek tiek dažnai lankomose vietose erkių kiekį galima sumažinti ir prižiūrint aplinką: rekomenduojama šienauti žolę nuo ankstyvo pavasario ir neleisti jai užaugti daugiau nei 10 cm. Erkės nemėgsta saulėtų vietų, nes yra jautrios išdžiuvimui. Nupjauta žolė turėtų būti išvežama, menkaverčiai krūmai iškertami, o pasivaikščiojimo takai – praplatinami.
Kaip ištraukti erkę?
Jei kraujasiurbių išvengti nepavyko, erkę, sako A.Bartulienė, reikia ištraukti atsargiai ir greitai.
„Erkę traukti reikia atsargiai, kad neliktų erkės galvos ar straubliuko, o pati erkė nebūtų sutraiškyta. Sutraiškius erkę į žaizdą ir ant odos patenka dar daugiau potencialaus užkrato.
Reikia suimti erkę pirštais ar pincetu kuo arčiau straubliuko ir truktelėti į viršų nesukiojant. Erkės sukiojimas į šonus padidina tikimybę, kad nutrūks pilvelis ir odoje liks erkės galva ir straubliukas. Jeigu vis dėl to straubliukas nutrūko, nereikia išsigąsti, tiesiog per kelias dienas jis pasišalins savaime. Jeigu žaizdelė supūliavo – reikia kreiptis medicininės pagalbos.
Kartais žmonės pamatę įsisiurbusią erkę ją tepa aliejais, kremais ir pan. To daryti nereikia, nes erkė gali dar giliau įsisiurbti į odą“, – pataria epidemiologė.
