Būtina gentainių draugija
Salų dvaro valdytoja ir ūkininkė Birutė Dapkienė turi nepaprastą augintinę – juodąją gulbę.
Ji puikiai pažįstama visiems rokiškėnams, jau daug metų yra jų numylėtinė, tik dėl susiklosčiusių aplinkybių perkelta iš Rokiškio į nuošalesnę, saugesnę vietą.
Prieš dešimtmetį, kaip esame rašę, iš Latvijos Cėsio miesto atkeliavo dovana – porelė juodųjų gulbių Lita ir Latas. Jos buvo apgyvendintos Rokiškio muziejaus tvenkiniuose, žiemodavo rūmų rūsiuose.
Rokiškin atvykę turistai skubėdavo jų pažiūrėti, o miestiečiai tuos paukščius jau net miesto simboliu laikė.
Bet atslinko nelaimė – lapkričio vidury žuvo gulbinas.
Netekusi partnerio plunksnuotoji našlė labai liūdėjo, liovėsi lesti, reaguoti į aplinką.
Kad paukštis dėl streso ir vienatvės nenugaištų, muziejininkai suskubo ieškoti pagalbos. Specialistai patarė išgabenti gulbę į ūkį, kur yra daug naminių paukščių ir kitokių gyvių, nes į depresiją panirusiam sparnuočiui būtina kleganti draugija.
Už savo mylimąją padėjo galvą
„Man paskambino meras, pasakė, kad atsitiko nelaimė – šuo perkando gulbinui galvą. Klausė, gal galiu priglausti gulbę“, – ūkininkė prisiminė netikėtą skambutį.
Gulbinas Latas garsėjo agresyvumu, buvo neįtikėtinai pavydus, labai saugojo savo draugę ir, jei tik kas eidavo artyn, ne tik šnypšdavo, bet ir taikydavosi įgnybti, net šerti tvirtais sparnais.
Tą savaitgalį pro tinkline tvora atitvertą muziejaus teritoriją viena rokiškietė už pavadžio vedėsi šunį. Gulbinui nepatiko praeiviai, jis šnypštė, o vienu metu, kai šuo atsidūrė arti tinklo, pro tvoros plyšelį iškišo galvą ir taikėsi keturkojui įkirsti. Šuo gynėsi ir kando. Krimstelėjimas buvo mirtinas.
B.Dapkienė iš pradžių nutarė juodąją našlę apgyvendinti Salų dvare, turinčiame kultūros ir laisvalaikio rezidencijos statusą. Ten gulbę galėtų matyti lankytojai.
Dvaro teritorijoje valdytoja jau buvo apgyvendinusi antis, stručius ir alpakas, paukščiams buvo pastatytas specialus namelis, tad moteris manė, kad jų draugijos naujajai gyventojai pakaks.
Pasirinko gyventi tik su gaidžiu
Naujoje vietoje gulbė nespėjo kaip reikiant įsikurti – užėjo šalčiai, ežerą ėmė kaustyti ledas, aplink ėmė sukiotis lapės, tad B.Dapkienė visą dvaro gyvūniją išvežė žiemoti į netoliese esantį savo ūkį.
Naujaisiais gulbės našlės namais tapo didžiulė paukštidė, kurios viename gale įkurdintos žąsys, kitame – antys, o vištos vaikšto kur tik nori, po visą pastatą.
Pasak ūkininkės, žąsys į gulbę reagavo agresyviai, puolė piktai gagenti, tad jų prie juodasparnės ji nė artyn neprileido.
Lita gavo asmeninį 30 kvadratinių metrų „kambarį“: jame sočiai prikreigta šieno, yra vonia vandens, o už sienelės nuolat kūrenama krosnis.
„Ji kažkodėl pasirinko gyventi su gaidžiu“, – šypsosi ūkininkė.
Į svečius užeinančių vištų ar ančių gulbė nepageidavo, vijo iš aptvaro, o štai su raudonskiauteriu mielai dalijosi ir lesalu, ir guoliu.
Už jaunikį plojo brangiai
Pasidomėjusi apie gulbių savybes ir gyvenimo būdą moteris suprato, jog vienišes dažniausiai pražudo liūdesys.
„Pradėjau Litai intensyviai ieškoti vyro, susiradau paukštyną Lenkijoje, bet toli važiuoti nebeprireikė, atsišaukė juodųjų gulbių porelę auginę ūkininkai iš gretimo rajono. Pas juos lapė sudraskė gulbę, našliu liko gulbinas“, – pasakojo, kaip netikėtai išsisprendė reikalas.
Tiesa, našlio jaunikio niekas dykai neatidavė, teko pakloti 480 eurų.
„Rizikavau pirkdama. O kas bus, jei gulbė naujo vyro neprisileis, nepripažins jo? Taip paukščių pasaulyje juk nutinka“, – sako pašnekovė.
Laimė, viskas susiklostė puikiai.
Atvežus gulbiną paukščiai vienas kitam agresijos nerodė, atvirkščiai, iš karto pribėgo vienas prie kito ir liko kartu.
„Gaidys iš karto buvo išprašytas iš aptvarėlio“, –juokiasi ūkininkė.
Meiliai plunksnas kedena
Paukštidėje yra įrengtos vaizdo kameros, tad moteris gali nuolat stebėti, kas ten vyksta.
„Atrodo, gulbė su naujuoju gulbinu gerai sutaria, vienas kitam plunksnas pakedena, draugiškai pasipešioja, pakaitomis maudosi vonelėje. Bijojau, kad Lita kaip senbuvė ims lyderiauti, naujokui neleis lesti, bet jiedu viskuo dalijasi – ir salotos lapu, ir maltų grūdų mišiniu“, – sako miesto simbolio globėja.
Į porą suvesti našliai kartu jau gyvena visas mėnuo.
„Nepasitvirtino legenda, kad gulbė su vienu partneriu nugyvena iki mirties, susiėjo du našliai ir kuo puikiausiai sutaria“, – džiaugiasi ūkininkė.
Dėl paukščių gripo žiemą naminių paukščių nevalia leisti į lauką, jie privalo gyventi uždaryti paukštidėse, tad ir gulbės turės to režimo laikytis. Į lauką jos išeis pavasarį su visais ūkio plunksnuočiais.
Geriausia apsauga – stručiai ir alpakos
O lapių pavojus? Ar juodųjų gražuolių rudės tada nenudaigos?
B.Dapkienė sako, kad kai kartu su naminiais paukščiais gyvena stručiai ir alpakos, lapėms nėra šansų ką nors susimedžioti ūkyje.
„Būna, sėdi lapė prie aptvaro ir medituoja, į vidų įsmukti bijo. Stručiai ir alpakos savo kiemo paukščius gina, strutis veja lapę išskėtęs sparnus, o alpaka trenkia kanopėlėmis“, – pasakoja apie puikius sargybinius.
Kol kas pirktinis gulbinas dar neturi vardo.
Kai prieš dešimtmetį latviai Rokiškio muziejui padovanojo juodųjų gulbių porelę, vardus joms rinko visi rokiškėnai.
Buvo įvairiausių siūlymų, galiausiai nutarta paukščius pavadinti lietuviškų ir latviškų valiutų vardais.
Ūkininkė mano, jog ir dabar reikėtų skelbti konkursą, kad vardą gulbinui galėtų rinkti visi rokiškėnai.
Gulbių ateitis dar neaiški, muziejininkai B.Dapkienės prašė liūdinčią našlę tik priimti peržiemoti.
„Jei norės ją susigrąžinti atgal, turės perpirkti ir gulbiną. Jei atsisakys, tikriausiai paukščiai liks čia“, – sako pašnekovė.
Perka brangias šviežias salotas
Gulbės – prabangūs augintiniai, jų išlaikymas nemažai kainuoja.
Juodosioms gražuolėms tenka pirkti traškias aisbergo salotas, pekino kopūstus, šviežius burokėlių lapus.
Tarkuotos morkos ir kopūstai nelabai patinka, kiek paknaibo ir nelesa. Kad būtų sočiau, joms tenka duoti traiškytų avižų, kviečių ir miežių mišinio, bet jo paukščiai nelaiko skanėstu.
Svarbiausia – kasdien reikia šviežio vandens gulbių maudynėms. Jo išeikvojama po šimtą litrų rytais ir vakarais.
Paukščiai pakaitom lipa į vonelę ir turškiasi, o kai į vandenį prikrenta šiaudų, būna nepatenkinti. Gali būti, kad gulbės tiek susidraugaus, jog susilauks ir jauniklių.
„Tik, pagal mūsų šalies įstatymus, jauniklių negalėsim auginti. Juodoji gulbė laikoma invaziniu paukščiu, jeigu išperintų gulbiukus, turėčiau juos sunaikinti. Štai strutis invaziniu gyvūnu nelaikomas, o gulbė – laikoma. Tik kam kiltų ranka nužudyti gulbiukus?“ – svarsto ūkininkė.
Buvo nedoras tėvas
Rokiškio muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė sakė su kolegomis labai besidžiaugianti, jog juodoji našlė turi gerus naujus namus ir išsivadavo nuo vienatvės.
Ar muziejus norėtų susigrąžinti gulbę ir įsigyti jos porininką – klausimas dar neaptartas.
„Tikriausiai viską nulems tai, kur bus geresnės sąlygos paukščiams gyventi“, – sako ji.
Lita ir Latas, pasak direktorės, kol gyveno prie muziejaus, du kartus buvo susilaukę jauniklių, bet nė karto gulbiukų neužaugino iki pilnametystės.
„Latas buvo prastas tėvas, savo vaikus skriaudė“, – atsidūsta prisiminusi nedorą pavydaus paukščio elgesį.
Vieną gulbiuką gulbinas tiesiog užkapojo, o kiek ūgtelėjusį palikuonį iš kitos vados muziejininkai atidavė vienam paukštyną turinčiam ūkininkui.
Su savąja gulbe Latas labai sutardavęs, demonstravęs ypatingą prieraišumą.
„Ir mirtį pasitiko dėl to negudraus mylimosios saugojimo“, – liūdnai taria.
