Šiame straipsnyje išvardinsime 10 gerų ir blogų bioįvairovės išsaugojimo naujienų, kurias išgirdome 2021 metais. Tačiau pirmiausia reikia pažymėti, kad mokslo pranešimų vertinimas yra labai subjektyvus dalykas. Blogos naujienos, žinoma, liūdina, tačiau jų pasirodymas mokslininkų dažnai yra vertinamas teigiamai – nauja, tikslesnė informacija visada yra gera naujiena. Tik žinodami padėtį galime sugalvoti būdų ją keisti, net jei tos padėties tyrimai dažnai atskleidžia bauginančią tiesą.
Bet pirmiausia džiuginančios 2021-ųjų bioįvairovės išsaugojimo naujienos iš Lietuvos ir pasaulio.
Išleista ketvirtoji Lietuvos raudonoji knyga
2021 metais išleista nauja, jau ketvirtoji Lietuvos raudonoji knyga, kurioje išvardintos 566 saugomos rūšys (225 gyvūnai, 224 augalai ir 117 grybai). Tai – kelis metus rengta knyga, kurios elektroninė versija yra platinama nemokamai. Trečioji Lietuvos raudonoji knyga buvo išleista 2007 metais, antroji – 1992-aisiais, pirmoji – 1981-aisiais.
Lietuvos raudonoji knyga, žinoma, atlieka ir šviečiamąją funkciją, bet kartu tai – juridinis Valstybės dokumentas. Pagal jame pateikiamą informaciją organizuojama Lietuvoje retų bei nykstančių augalų, grybų ir gyvūnų rūšių apsauga. Todėl nauji leidimai, atitinkantys naujausią informaciją, gali padėti efektyviau saugoti nykstančias rūšis. Ir, žinoma, kartu informuoja visuomenę.
Raudonąsias knygas (angliškai jos vadinamos „Red Data books“) leidžia daugelis išsivysčiusių valstybių. Tarptautinius leidinius ir standartus nustato Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija.
Lietuvoje dažniau pasirodo meškos
Eurazinis rudasis lokys kadaise sėsliai gyveno Lietuvos miškuose, o dabar – tik užklysta iš aplinkinių valstybių. Nepaisant to, rudasis lokys yra įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą, kur pažymėta, kad mūsų šalyje tai – išnykusi rūšis. Natūralus eurazinių rudųjų lokių atsikūrimas ar reintrodukavimas yra praktiškai neįmanomas, nes brandūs miškai keičiami jaunuolynais, o didelių mišrių miškų plotų, kur nebūtų vykdoma intensyvi ūkinė veikla, beveik nėra.
Tai kur čia gera naujiena? Skaitydami pranešimus žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose pastebėsite, kad meškos Lietuvos miškuose pasirodo dažniau. Tai reiškia, kad pasikeitusi miškų situacija leistų šiai rūšiai atsikurti.
Tai pažymima ir naujojoje Lietuvos raudonojoje knygoje – 1990–2000 m. Lietuvoje rudasis lokys buvo aptiktas apie dešimt kartų, 2015–2019 m. – daugiau kaip trisdešimt kartų. Čia taip pat pažymima, kad būtų galima teigti, kad rudasis lokys bando grįžti į mūsų kraštą. Ir greičiausiai tai įvyktų, jei ne miškų fragmentacija ir intensyvi ūkinė veikla.
Beje, mokslas pateikia vis daugiau argumentų, kodėl miškus būtina saugoti. Medžiai net nėra efektyviausi oro valytojai ir CO2 sugėrėjai (kai kurios samanos ir dumbliai tai daro itin efektyviai). Tačiau miškai tampa bioįvairovės oazėmis. Be to, jie filtruoja gruntinius vandenis, stabdo eroziją ir mažina sausrų tikimybę regione.
Kinija skelbia, kad didžioji panda nebėra nykstantis gyvūnas
Didžiųjų pandų skaičius laukinėje gamtoje pasiekė 1800 ir dabar jos Kinijoje nebėra laikomos nykstančiomis. Tai – didžiulių apsaugos pastangų, besitęsiančių kelis dešimtmečius, rezultatas.
Didžioji panda vis dar yra pažeidžiama rūšis, tačiau jos populiacijos kitimo vektorius, apsaugos statusas ir grėsmių dinamika rodo, kad ji nebėra nykstanti. Be to, stiprus didžiųjų pandų įpynimas į kultūrą tikriausiai padės išlaikyti šios rūšies apsaugą.
Sugrįžimai
Didžiosios pandos populiacijos atkūrimas, aišku, yra labai gera naujiena. Tačiau 2021-aisiais išgirdome ir apie kitų anksčiau pažeidžiamomis laikytų populiacijų atsikūrimą.
Štai kuprotieji banginiai jau pasiekė 93 proc. populiacijos dydžio, kokią turėjo prieš 1830-uosius (komercinės banginių medžioklės įsigalėjimą). 20 amžiaus viduryje kuprotieji banginiai buvo beveik išnykę, o dabar prognozuojama, kad 2030-aisiais jų populiacija bus visiškai atsikūrusi, nepaisant augančių taršos ir klimato kaitos problemų.
Australijos rytinis bandikotas dar visai neseniai buvo laikomas beveik išnykusiu – šių triušio dydžio sterblinių populiacija buvo susitraukusi iki vos 150 gyvūnų. Nors bandikotai ir toliau turės būti atidžiai saugomi, dabar jų populiacija siekia 1500 gyvūnų ir po truputį auga.
Beje, neseniai publikuotame Luizianos valstijos universiteto tyrime aprašyta net 14 naujų kirstukų rūšių. Tiek daug naujų žinduolių rūšių viename darbe neaprašyta nuo 1931 metų.
Gyvybė po Antarktidos ledu
Metų pabaigoje publikuotas tyrimas nustebino manančius, kad tamsiuose ir šaltuose Antarktidos vandenyse nėra gyvybės. Naudodami karštą vandenį mokslininkai pragręžė skylę per maždaug 200 metrų Antarktidos ledo. Nepaisant to, kad aplinkos sąlygos ten yra ypatingai nepalankios gyvybei (šaltis ir didelis atstumas iki atviro vandens), mokslininkai aptiko 77 rūšis.
Tai – įvairūs samangyviai ir kirmėlės. Mokslininkus labiausiai nustebino tai, kad kai kurios iš aptiktų rūšių įprastai maitinasi fitoplanktonu, kurio tuose vandenyse tiesiog nėra. Tokia gyvybės įvairovė tokiose sąlygose buvo didelė staigmena.
Malonu skaityti geras naujienas, bet lygiai tokios pat svarbios (ar dar svarbesnės) yra ir tos, kurios skamba ne taip džiugiai. Geras, tikslus situacijos suvokimas gali padėti plėtojant ir koordinuojant aplinkos apsaugos pastangas.
Sparčiai mažėja pilkųjų kurapkų populiacija
Nykstančių rūšių yra daug ir visų jų neįmanoma išvardinti. Tačiau kai kurių jų nykimas daug kam gali būti staigmena, nes dar visai neseniai tai buvo dažnai sutinkami gyvūnai.
Pavyzdžiui, pilkoji kurapka dar visai neseniai buvo įprasta kaimiško kraštovaizdžio dalis, bet per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį stebėtas didelis (30–60 proc.) šios rūšies populiacijos mažėjimas. Raudonojoje knygoje pilkosios kurapkos įvertintos kaip pažeidžiamos. Ir tai, kas kenkia joms, tikėtina, apskritai kenkia biologinei įvairovei.
Manoma, kad pilkosios kurapkos kenčia nuo didžiulių monokultūrinių laukų plitimo. Tai – žemdirbystės plotai, kuriuose auginamos vienodos kultūros. Gausiai herbicidais ir pesticidais nupurkštuose plotuose nebelieka augalų ir vabzdžių, kuriais minta kurapkos. Auga atstumai tarp mitybos vietų. Kurapkos taip pat kenčia ir nuo lapių bei kiaunių.
Atokios vandenyno vietos nėra saugios užuovėjos bioįvairovei
Nors žmogus savo veikla yra palietęs kone kiekvieną Žemės sausumos kampelį, didžioji vandenynų dalis net nėra ištyrinėta. Dėl to buvo manančių, kad atokiose vietose esantys koraliniai rifai gali būti atsparesni žmogaus poveikiui ir geriau atlaikys kintančias sąlygas. Tačiau dabar mokslininkai teigia, kad bioįvairovės oazių vandenyne gali ir nebūti. Ir ne, minėti arktiniai vandenys tokiais irgi nėra.
Helsinkio Universiteto mokslininkai išsiaiškino, kad nors nuošalūs rifai gali būti atsparūs vietiniams veiksniams (pavyzdžiui, jei ten rečiau žvejojama ar laivyba nėra tokia intensyvi), globalūs veiksniai (pavyzdžiui, klimato kaita) vis tiek gali paskatinti koralinių rifų nykimą, kuris yra pavojingas 40 proc. ten gyvenančių žuvų rūšių. Žmogaus veikla siekia toliau nei daugelis mano – prisiminkite, kad 2019 metais Marianų įduboje buvo rastas plastikinis maišelis. Taigi, net ir atokūs vandenynų kampeliai, tikėtina, nukentės nuo žmogaus veiklos.
Skaidytojų nykimas upėse gali turėti siaubingų pasekmių
Skaidytojai – tai gamtos sanitarai, ardantys įvairias organines atliekas (negyvus augalus ir gyvūnus) ir atiduodantys gautas medžiagas perdirbimui. Daug skaidytojų yra visai maži organizmai, kurie yra pažeidžiami pesticidų ir kitokios formos taršos. Didesnius skaidytojus, atrodo, žaloja mikroplastikai.
Mokslininkai teigia, kad skaidytojų populiacijos upėse sparčiai traukiasi ir tai neišvengiamai turės liūdnų pasekmių. Nebegyvi augalai ir gyvūnai nebebus skaidomi taip greitai, todėl organinių atliekų kiekis upėse didės. Tai blogins bendrą upių ekologinę būklę. Upių ir kitų vandens telkinių gyventojai negaus pakankamai maistinių medžiagų, kurias dabar perdirba skaidytojai. Skaidytojai yra dažnai primirštama, bet nepaprastai svarbi ekosistemos proceso detalė. Lygiai taip pat, kaip stengiamės saugoti apdulkintojus, turime saugoti ir skaidytojus.
Išnykimo rekordas
Išnykusių rūšių dokumentavimas yra ir mokslinis, ir administracinis procesas, todėl rekordas, kurį tuoj paminėsime, nėra toks išskirtinis. Tačiau JAV rugsėjį paskelbta, kad ruošiamasi išnykusiomis pripažinti 23 rūšis, įskaitant dramblio kaulo snapo genį.
Niekas dabar nepasakys, kada baigėsi paskutinio šios rūšies paukščio gyvenimas. Žinoma tik tiek, kad paskutinis dramblio kaulo snapo genys buvo pastebėtas 1944 metais. Kadangi vėliau šis paukštis nebuvo užfiksuotas (nors mokslininkai ir paukščių stebėjimo entuziastai tikrai žvalgėsi), atėjo laikas pripažinti, kad jo greičiausiai nebėra.
Vienu dokumentu 23 rūšys išnykusiomis dar nebuvo pripažintos – tai yra liūdnas rekordas. Tiesa, kaip minėta, tai yra ir administracinis klausimas – dramblio kaulo snapo genys išnykusiu galėjo būti pripažintas dar anksčiau. Taigi, norint šio rekordo buvo galima išvengti biurokratinėmis priemonėmis, nors mokslininkai įspėja, kad prognozės yra prastos ir tokie rekordai bus laužomi vis dažniau.
Šeštasis didysis išnykimas?
Londono Gyvosios gamtos muziejus šiemet paskelbė, kad gali būti, kad pasaulis stovi ant šeštojo didžiojo rūšių nykimo slenksčio. Periodai, kai per santykinai trumpą laiką išnyksta daugybę rūšių, šiai planetai nėra naujiena (juk būtų šeštasis), tačiau ši rūšių nykimo banga būtų tiesiogiai sukelta žmogaus. Dar blogesnė žinia yra tai, kad mes nežinome, ar galime tai sustabdyti. Klimato apsaugos priemonės, žinoma, yra sveikintinos, bet padaryta žala gali nespėti išgyti. Be to, žmonijai reikia maisto, todėl žalingos žemdirbystės praktikos niekur nedings.
Moksline prasme, visa tai – tik informacija. Tačiau rūšių saugojimas, atrodo, yra vis didesnis prioritetas ir ateityje aplinkosaugai skiriamas dėmesys tikrai tik augs.
