Apie tai, kas ir kaip galėtų tapti tokiais selekciniais branduoliais, kas galėtų parengti vietinių bičių išsaugojimo programą, Žemės ūkio ministerijos atstovai Marcinkonyse diskutavo su Dzūkijos Nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vadovybe ir mokslininkais.
Lietuvoje – unikali rūšis
Mokslininkai ištyrė, kad kai kuriuose tradiciškai bitininkaujančiuose bitynuose dar yra apie 45 proc. išlikusių motininių linijų, priklausančių vietinio medunešės bitės porūšio (Apis mellifera mellifera) genofondui. Iš jų tik 26 proc. bičių šeimų yra tikros Lietuvos vietinės bitės.
Įrodyta, kad vietinės bitės mūsų kraštuose gyveno dar prieš ledynmetį, kuriam prieš milijonus metų atsitraukiant, vietinės bitės vėl grįžo į mūsų kraštus. Taip pat mokslininkai nustatė, kad jos mažiau serga, lengviau atsikrato erkių.
Vietinių bičių šeimos išsibarsčiusios po atskirus bitynus skirtingose vietovėse ir regionuose, dauguma jų turi nepageidaujamų požymių: agresyvumas, gausūs ir vėlyvi perai ir t. t., kurie atsirado dėl kryžminimosi su įvežtinėmis bitėmis.
Dėl šių priežasčių dalis bitininkų pasiryžę keisti tokių šeimų motinas įvežtinėmis, vadinasi, vis daugiau vietinės bitės genofondo bus sunaikinama. Pavojus šiai veislei kyla ir dėl intensyviai vystomos bitininkystės, naujų bitininkavimo technologijų, tad norint išlaikyti ir stabilizuoti vietinės bitės populiaciją, būtina imtis priemonių.
Kaip saugomos bitės
Svarstomi du vietinės bitės populiacijos atkūrimo ir išsaugojimo scenarijai. Vienas jų – įsteigti draustinį tinkamiausiose vietinio porūšio bitėms miškingose vietovėse (Čepkelių rezervate, Karšuvos, Labanoro ar Dainavos giriose), kur šios bitės populiacijos apsauga būtų reglamentuota teisės aktais.
Kitas variantas – remti pavienių ar grupės bitininkų iniciatyva įkurtus atskirus šios veislės bičių bitynus. Siekiant išsaugoti vietinę bitę, kuri apsigyventų specialiai iškaltose drevėse, labai svarbu, kad aplink bent 10 km spinduliu nebūtų nė vieno bityno, laikančio Carnika ar Bakfasta bites.
Galutinį sprendimą dėl to, kokios senosios lietuviškos veislės turėtų būti saugomos remiant ūkininkus, o kokios – valstybės kontroliuojamuose selekciniuose branduoliuose, Žemės ūkio ministerija priims pasitarusi su mokslininkais.
Saugomų ūkinių gyvūnų nacionalinių genetinių išteklių veislių sąrašo laukia pokyčiai
Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių koordinavimo taryba artimiausiu metu turėtų peržiūrėti Saugomų ūkinių gyvūnų nacionalinių genetinių išteklių veislių sąrašą ir pateikti siūlymą ministerijai, kokias senąsias veisles išlaikyti remiant privačius laikytojus, o kokias (esančias ant išnykimo ribos) – saugoti griežtai prižiūrint mokslininkams.
Į saugomų ūkinių gyvūnų nacionalinių genetinių išteklių veislių sąrašą be Lietuvos vietinių bičių dar įtrauktos šios lietuviškos ūkinių gyvūnų veislės: žemaitukai, stambieji žemaitukai, Lietuvos sunkieji arkliai ir senojo lietuviško genotipo trakėnai; Lietuvos vietinės ir senojo genotipo Lietuvos baltosios kiaulės; Lietuvos šėmieji, Lietuvos baltnugariai, senojo genotipo Lietuvos žalieji, senojo genotipo Lietuvos juodmargiai galvijai; šiurkščiavilnės ir juodgalvės avys; vietinės pieninės ožkos, vištinės žąsys bei Lietuvos skalikai.
