Tarptautinė mokslininkų komanda išanalizavo daugybę laisvėje gyvenančių didžiųjų pandų nuotraukų ir nustatė, kad jų spalva iš tikrųjų joms padeda pasislėpti. Kamufliažo menas nėra taip lengvai suprantamas kaip daugeliui atrodo.
Mokslininkai ne šiaip pažiūrėjo į mielų pandų nuotraukas – pasitelkę kompiuterines simuliacijas jie pažiūrėjo, kaip jas matytų leopardai, šakalai ir kiti gyvūnai, kurie kartais susigundo pandiena. Pasirodo, juodi lopai ant pandų kailio puikiai įsilieja į šešėlius ir tamsesnius lopus bambukų giraitės pakraščiuose.
Balta pandų kailio spalva jas puikiai maskuoja sniege, bet padeda ir žaliuoju metų laiku. Šis derinys, nors ir atrodo ryškus, neblogai maskuoja pandas, paversdamas jas šešėlių, augalų ir vandens migla plėšrūno akyse.
Sėkmingo kamufliažo paslaptis – ne visiškas įsiliejimas į aplinką, bet priešininko suklaidinimas. Aštrios, tikslios linijos tarp baltų ir juodų pandos kailio lopų plėšrūno akyse išardo gyvūno kontūrus. Dėl to sunku nusakyti atstumą iki jo, ypač kai panda yra toliau. Priklausomai nuo atstumo ir kampo, netobuloms plėšrūnų akims panda gali atrodyti mažesnė ar didesnė nei yra iš tikrųjų. O nežinomas priešininkas yra tas, prie kurio geriau nesiartinti.
Mokslininkai neteigia, kad pandos turi tobulą maskuotę – taip tikrai nėra. Tačiau pagal savo prisiderinimą prie aplinkos jos neišsiskiria iš kitų meškų, nors geroms mūsų primatiškoms akims ir atrodo ryškios. Ir, aišku, mielos.
