Rudeninės paukščių medžioklės pamaryje – šauliai taikėsi į slankas, bet krito oželis nykštukas

Negyvą oželį nykštuką pažliugusiose pievose netoli Svencelės kaimo aptiko ir nufotografavo viena migruojančius paukščius pamaryje stebėjusi ornitologė. Apie savo radinį ji iškart pranešė Lietuvos ornitologų draugijos projektų vadovui klaipėdiečiui Juliui Morkūnui.

„Tai išties oželis nykštukas, įrašytas į Raudonąją knygą, nykstantys paukštis. Lietuvoje šie sparnuočiai yra saugomi,  draudžiama juos medžioti. Gal šauliai jį supainioti su kitais paukščiais, kuriuos galima medžioti - taikėsi į slankas, o nušovė oželį nykštuką. Kodėl taip atsitiko, galime tik spėlioti“, – kalbėjo J.Morkūnas.

Mergina matė po šlapias pievas su šautuvais klampojančius medžiotojus, jų automobilius su užsienietiškais numeriais, šalia bėgiojo palaidi šunys. Nušautą oželį nykštuką ji atrado ties Nemuno deltos regioninio parko riba - Kulynų klubo medžioklės plote. Virš šios pamario teritorijos driekiasi paukščių migracijos takai.

„Pamario gyventojai, rudenį išvydę svetimšalius medžiotojus su šunimis, jau nesistebi – miškuose ir pievose baido paukščius, ūbauja, pokši šūviai. Ar juos kas nors juos lydi, kontroliuoja, ar žinoma, kiek ir kokių paukščių jie nušauna, kokius laimikius deklaruoja pildydami medžioklės lapus?“, – nerimavo pats su tokiais šauliais Kintų ir Svencelės profesionalios medžioklės plotuose ne kartą susidūręs J.Morkūnas.

Oželis nykštukas (Lymnocryptes minimum) – vos 19 centimetrų ilgio 90 gramų sveriantis tilvikinių šeimos paukštis. Gyvena pelkių klampynėse, šlapių miškų pakraščiuose, lizdus suka ant žemės, padeda keturis gelsvai rusvus kiaušinius. Pabaidytas slapukaujantis sparnuotis toli neskrenda, tuo pat nusileidžia – nesunku jį nušauti.

Kitus Lietuvoje gyvenančius tilvikinius paukščius (slankas ir perkūno oželius) leidžiama medžioti rudenį nuo rugsėjo iki lapkričio pabaigos. Slankos – medžiotojams patogesnis taikinys nei sprindžio ilgio oželiniai nykštukai. Šie ilgasnapiai paukščiai aksominėmis plunksnomis išauga iki 33–38 centimetrų ilgio, sveria 210–460 gramų.

Vietinius medžiotojus labiau vilioja stambesni laimikiai – šernai, stirnos, briedžiai. Kurapkos dydžio tilvikiniai paukščiai jų nedomina. Priartėję prie vandens telkinių lietuviai dažniausiai taikosi į ten nardančias laukines antis ir žąsis. Pavasarinės slankų medžioklės Lietuvoje uždraustos.

Svencelės apylinkėse slankas ir perkūno oželius tikriausiai šaudė italai, iš anksto susitarę su miškų urėdija arba su vietiniais Šilutės rajono medžiotojų klubais ar būreliais, rudenį organizuojančiais komercines paukščių medžiokles jiems skirtuose plotuose. Klaipėdos rajono miškus ir pievas pamėgo ispanai.

Pamiškių krūmynuose ir kemsynuose nušautų slankų neatrasi be dresiruotų šunų. Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, rudeninės paukščių medžioklės leidžiamos tik su šunimis. Užsieniečiai specialiais automobiliais į pamarį atsigabena ir savo keturkojus draugus

„Šunys galėjo neužuosti arba nuskuosti šalin, nepastebėję žolėje gulinčio mažo oželio nykštuko. Akivaizdu, kad retas ir saugomas paukštis nušautas per medžioklę“, – tuo nė kiek neabejoja J.Morkūnas.

Paukščiai medžiojami ir Ventės (Šilutės r.) apylinkėse, kur veikia dar 1929 metais Kauno universiteto profesoriaus Tado Ivanausko įkurta ornitologinė stotis. Ši vietovė – viena didžiausių migruojančių sparnuočių kryžkelių Baltijos pajūryje. Rudenį ir pavasarį virš Ventės rago per parą praskrenda iki milijono paukščių.

„Rudenį atvykę  užsieniečiai apsistoja gražioje vietoje prie pat  Kuršių marių - keturių žvaigždučių viešbutyje su terasa  „Ventainė“. Ten jie laiko savo visureigius, šunis. Dieną braidžiodami po pievas medžioja slankas, pradžioje net ir vieversius pyškindavo. Nežinau, kodėl italai taip pamėgo Ventę, gal pas save visus paukščius jau iššaudė?“, – stebisi Ventės rago ornitologinės stoties vadovas Vytautas Jusys.

Ventės rago ornitologinė stotis garsėja didžiausiomis Europoje originalios konstrukcijos zigzaginėmis paukščių gaudyklėmis, čia įrengta per Lietuvą migruojančių paukščių ekspozicija. Per metus čia sužieduojama 60–100 tūkst. praskrendančių ir vietinių populiacijų paukščių.

„Kaip vertiname draustinio pašonėje užsieniečių atrastus naujus paukščių medžioklės plotus?, – klausimą pakartojo ir liūdnai nusišypsojo V.Jusys. – Sparnuočius žieduojame, tiriame migracijos kelius, o atvykėliai juos šaudo, keldami šautuvus bent jau retų rūšių pagailėtų. Lietuvoje nyksta pelkės, durpynai, kertami miškai – siaurėjant natūralių buveinių arialui, paukščių nedaugėja“.

Ne visi Ventės rago stotyje sužieduoti ir paleisti į laisvę strazdai, vieversiai, devynbalsės, kitokie migruojantys paukščiai nuplasnoja iki žiemojimo vietų – vieni pakeliui žūsta, kiti nušaunami, kai skrenda virš Europos šalių arba Afrikos. Padoresni šauliai apie paženklintus laimikius informuoja ornitologus.

„Po tokių pranešimų nejučia apninka prieštaringi jausmai, nebežinai ką ir galvoti – atrodo, kad mes čia, Ventėje, žieduojame  gyvuosius taikinius, kurie vėliau tampa kepsniais paukščių medžiotojams“, – kalbėjo V.Jusys.

Smulkiųjų paukščių medžioklė lietuviams žinoma tik iš senolių sakmių ir padavimų apie kažkada dvaruose grafams tiektus lakštingalų liežuvėlius, kurių jie patys neragavo. Tuo tarpu italams, prancūzams, ispanams, serbams nuo seniausių laikų tai – romantiška pramoga, laisvalaikio užsiėmimas, tiesiog nacionalinis sportas.

Kai kuriose šalyse paukščių medžioklė pastaruoju metu įgavo sveiku protu sunkiai suvokiamus mastus. Pavyzdžiui, Maltoje arba Kipre medžiotojai, gudriai dangstydamiesi Europos Sąjungos paukščių apsaugos direktyvomis, be atrankos pyškina į viską, kas tik skrenda ore.

Libane, Egipte, Tunise sparnuočiai ne tik šaudomi, bet ir gaudomi tinklais, kitokiais įmantriais prietaisais, klijais ištepami medžiai – prilipusius lengviau nušauti. Šiaurės Afrikoje paukščių medžioklės beveik nekontroliuojamos, nesilaikoma kvotų, pateikiama iš piršo laužta, tikrovės neatitinkanti informacija.

Viduržemio jūros regione, kur žiemoja ir Lietuvoje perintys paukščiai, kasmet nušaunama milijonai sparnuočių. Medžioklių vietas stebinčios tarptautinės organizacijos, žalieji jas apibūdina kaip „karo zonas“, kur žiauriai naikinami rožiniai flamingai, stepinės lingės, kiti sparčiai nykstantys paukščiai.

Pajūrio regioninio parko (PRP) direkcijos vyriausiasis ekologui Erlandui Paplauskiu atrodo, kad paukščių svetimšaliams medžiotojams Lietuvoje geriau nei savo namuose: „Pas mus jau sukasi ištisa aptarnavimo industrija – tarpininkai, susitarę su vietiniais medžiotojų klubais ir būreliais, organizuoja atvykėlių grupes, apgyvendina jas kaimo sodybose, moteliuose“.

Ispanijos medžiotojų šūviai neseniai aidėjo Veiviržėnų miške (Klaipėdos r.). Po medžioklių svečiai smagiai leidžia laiką, kepsninėse spirgina išdarinėtus paukščius. Tiesa, tokie svečiai kartais sudrumsčia vietinių gyventojų ramybę. Šilutiškius buvo išgąsdinę Ventėje iš aptvarų išbėgę užsieniečių atsivežti šunys.

„E.Paplauskis mano, kad atvykėliai taikosi ne tik į leidžiamas medžioti slankas, perkūno oželius: „Neatskirdami per medžiokles pabaidytų į orą kylančių sparnuočių, pliekia į visus be atodairos, pildo savo krepšius. Laukuose ir pakrūmėse nesurankioti paukščiai tampa grobiu lapėms, kiaunėms, mangutams – nebelieka jokių pėdsakų. Kontroliuoti paukščių šaudytojus nelengva, nelabai kas ir nori tuo užsiimti“.

Vis daugiau žinių apie paukščių medžiokles Klaipėdos apskrityje sulaukiantys aplinkosaugininkai baiminasi dėl perkūno oželių – jų mažėja kaip ir kurapkų, kurių medžioti jau nebegalima. Kurtinių, tetervinų tuoktuvių giesmės mūsų miškuose jau nebeskamba – beveik išnykusius paukščius dabar bandoma veisti nelaisvėje.

„Italai baigia iššaudyti purplelius, vienas įprasčiausių mūsų kraštuose paukštis tapo retas. Geidžiamiausias jų grobis – į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos kurapkos, kas jas saugo? Italai su šautuvais blaškosi po laukus, daro ką tik nori“, – sielojosi E.Paplauskis.

Lietuvoje leidžiamų medžioti sparnuočių sąraše yra šešios ančių (didžiųjų, rudagalvių, kuoduotųjų, rudgalvių ir dryžgalvių kryklių, klykuolių) dvi žąsų rūšys, slankos, laukiai, karveliai keršuliai, perkūno oželiai, pilkosios varnos, kovai, fazanai, kurie priskiriami aptvaruose auginamiems, o paskui paleidžiamiems paukščiams.

Anksčiau medžiotos ne tik kurapkos, bet ir jerubės, įvairių rūšių tilvikai, vandeninės vištelės, karveliai purpleliai, krankliai ir šarkos. Senesni šauliai lyg pro miglą dar atsimena tetervinų ir kurtinių medžiokles giriose. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje daugiausiai sumedžiojama didžiųjų ančių.

Klaipėdos gyvosios apsaugos inspekcijos viršininkas Vitalis Marozas didelės grėsmės paukščiams neįžvelgia: „Sužinoję, jog pažeidinėjamos medžioklės taisyklės, atliekame tyrimus. Pranešimų dėl nušautų saugomų paukščių dar negavome. Teko aiškintis tik dėl Ventėje po laukus lakstančių palaidų medžioklinių šunų“.

Šūviai į saugomus paukščius ar žvėris prilygsta brakonieriavimui. V.Marozas nemano, kad slankų, perkūno oželių medžiotojai užsieniečiai to nežinodami Lietuvos miškuose be atodairos pyškina į visus sparnuočius: „Kas sumoka pinigus už komercinių medžioklių džiaugsmus svetimose šalyse, vengia problemų, nenori atsidurti nemalonioje situacijoje. Tikrieji profesonalai geba skirti medžiojamus ir saugomus tilvikinius paukščius“.

V.Marozas nesiėmė spręsti apie komercinių medžioklių pamaryje mastus ir pobūdį: „Viską geriau už mane žino medžioklės plotų šeimininkai. Jie gali pasikviesti į medžiokles kitų būrelių atstovus, taip pat ir užsienio šalių piliečius - įstatymai to nedraudžia. Privaloma laikytis taisyklių – turėti leidimus, medžioti nustatytu sezono laiku tik su šunimis, nenaudoti neleistinų įrankių ir būdų, sąžiningai pildyti medžioklės dokumentus“.

Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas, žinomas gamtos fotografas ir ornitologas Marius Čepulis pavojaus būgnų dėl komercinėse medžioklėse naikinamų retų paukščių kol kas irgi nemuša: „Mums toli iki Viduržemio jūros regiono šaulių aktyvumo. Lietuvoje dėl istoriškai susiklosčiusių tradicijų ir kitokių aplinkybių paukščių medžioklės nepopuliarios, čia jų mažiausiai lyginant su kitomis Europos šalimis“.

Ekologų teiginius apie mažėjančias paukščių populiacijas M.Čepulis vertina atsargiai: „Vienų rūšių sumažėjo, kitų padaugėjo. Kurapkų sumenko ne dėl intensyvios medžioklės – labiau įtakojo globaliniai klimato pokyčiai, agrarinė veikla. Daugiau kaip 90 proc. Lietuvoje sumedžiojamų paukščių – antys, o jų kol kas nemažėja“.

Tačiau įstatymų reikia laikytis visiems medžiojant ir stambius girių žvėris, ir mažuosius laukųbei miškų giesmininkus. Tuo jau įsitikino buvusi aplinkos viceministrė Rasa Vaitkevičiūtė, paviešinusi vienos skandalingos paukščių medžioklės finalą, kur, pasak jos, buvo užfiksuoti „sėkmingo ančiavimo“, vaizdai.

Lietuvos ornitologų draugijos aktyvistai ne juokais sunerimo, kai R.Vaitkevičiūtės feisbuko paskyroje tarp dorojamų medžioklės trofėjų atpažino nušautus ne bet kokius, o į saugomų rūšių sąrašą įtrauktus mūsų vandenų paukščius – vieną smailiauodegę ir dvi pilkąsias antis.

„Ar toks „ančiavimas“ yra medžiotojų laimės viršūnė, svaiginanti sėkmė, tegul sprendžia ji pati, tačiau rūšių įvairovės tąkart būta išties neeilinės – ant žolės šalia nušautų paukščių guli į Raudonąją knygą įtrauktos antys“, – R.Vaitkevičiūtę liežuviais pliekė ornitologai.

Per vieną medžioklę, kurioje dalyvavo aplinkos viceministrė, buvo nušauti net trys saugomų rūšių vandens paukščiai. Smailiauodegė antis pripažinta nykstančia visoje Europoje, o Lietuvoje pagal Tarptautinės gamtosaugos organizacijos (IUCN) kriterijus šis sparnuotis atsidūręs ties išnykimo riba.

Išvardiję, kokias antis Lietuvoje draudžiama medžioti, ornitologai priminė, jog pas mus aptinkama ne viena dešimtis šios rūšies paukščių, stebėjosi, kad klysta net profesionalūs medžiotojai, savo klubuose tikriausiai tinkamai nemokomi pažinti, atskirti visų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų ir saugomų sparnuočių.

Dėl trijų nušautų ančių įsiplieskęs ekologinis ir tarnybinis skandalas ornitologams sukėlė rimtų abejonių dėl R.Vaitkevičiūtės kompetencijų gyvosios gamtos, ypač vandens paukščių apsaugos, medžioklės srityse.

Vicemerės „ančiavimo“ skandalas pakaitino aistras dėl medžioklės su lankais projekto, tuomečio aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos įteisintos nevaržomos visų žuvilesių paukščių medžioklės žuvininkystės tvenkiniuose, o tai, pasak ornitologų, prieštarauja ne tik ir Lietuvos, bet ir Europos gamtosaugos įstatymams.

Kažkada gagenančios žąsys Romą apsaugojo nuo priešų išpuolių. Tačiau antys sužlugdė R.Vaitkevičiūtės karjerą aplinkosaugos sistemoje – Medžioklės tarybai vadovavusi viceministrė turėjo trauktis iš atsakingų pareigų.