Tik kai priartėdavau visai arti, margaspalvis paukštis šiek tiek nutoldavo – pastebėjau, kad sparnuotis viena koja šlubčioja. Matyt, tebuvo sužeistas pėdos pirštas. Po daugiau nei minutės jis kažkur nuskrido.
Bet po dešimties minučių vėl grįžo ant žolės po senu ąžuolu, ant kurio šakų aukštai buvo galima pastebėti dar vieną kėkštą. Pastarasis daug žvitresnis, nes nusileidęs ant šaligatvio toliau nuo žmonių užsibūdavo vos kelias sekundes ir skrisdavo atgal į ąžuolo viršūnę.
Tiesa, šio gražaus pozuojančio paukščio ir jo giminaičio nepažinau, nes anksčiau parke jų nematydavau. Jo grožis įspūdingas – rusva galva, juoda uodega, palei sparną driekiasi melsvos plunksnos, ties akimis juodi iškilimai.
Išsiaiškinti, kokie paukščiai užklydo į Bernardinų sodą, padėjo žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius, kai jam nusiunčiau nuotrauką.
Tai kėkštas – patvirtino gamtininkas. Vasarą šie paukščiai gyvena miškuose gana slapiai, tada manome, kad jų nėra. O rudenį jie renka giles ir riešutus – šiek tiek sulesa, bet daugiausiai neša ir slepia.
S.Paltanavičius kėkštą apibūdino kaip ąžuolų sodintoją.
Paukščiai taip ruošia sau atsargas žiemai, nors prisnigus (net ir be sniego) jų paprastai neranda. Tačiau visos tos gilės sudygsta ir miškuose auga begalė kėkštų pasodintų ąžuolų. Taigi, tokia tiesa apie paukštį.
„Kėkštas vienintelis, kuris darbais, o ne žodžiais kovoja su klimato kaita – intensyviai užsiima ąžuolų sodinimu“, – yra sakęs gamtos fotografas Marius Čepulis.
Bet jis kėkštą apibūdino kaip gražiausią ir balsingiausią varną. Žiemą šis paukštis dažnai atlekia prie lesyklų ir jo žydros sparnų plunksnelės šviečia iš tolo.
Kėkštą fotografas pavadino miško signalizacija. Jis aprėks kiekvieną įsibrovėlį, nepatikusį žvėrį ar paukštį. Bet kartu jis ir puikus mėgdžiotojas, dažnai kniaukia kaip katė ar suopis, apsimeta pelėda.
Tačiau vaikščiodama Bernardinų sode taip ir neišgirdau kėkšto balso. Matyt, jis nejuto pavojaus, todėl ir nerėkavo!
