Jaunuolis šią vasarą buvo įsidarbinęs keliautojų pagalbininku – kaip šerpai Himalajuose: nešdavo dalį ekspedicijų narių daiktų, į atokesnes vietas atgabendavo maisto produktų.
Tokia profesija Sibiro taigos turistinėse vietose atsirado neseniai – anksčiau žygeiviai visą savo mantą gabenosi patys, o dabar turtingesni ar tingesni pasisamdo nešikų.
Paauglį rado sudraskytą
16-metis Maksimas turėjo savo įkainį – 80 rublių (90 centų) už kilogramą krovinio. Jį būdavo galima nusamdyti nunešti kuprinę iki kitos sustojimo vietos ar pasiųsti į artimiausio kaimo parduotuvę. Vaikinas gerai pažinojo vietovę, rinkdavosi trumpiausius takus.
Tą lemtingą rytą turistams buvo numatytas ilgesnis poilsis ir nešikui buvo užsakyta atgabenti daugiau produktų. Po poros valandų jis sugrįžo, bet kažkuris iš grupės narių Maksimą į parduotuvę pasiuntė dar kartą.
Kai vaikinas ilgai nepasirodė, du vyrai patraukė jo ieškoti ir vos už kilometro surado sudraskytą paauglio kūną. Po akimirkos tas pats lokys puolė abu turistus ir vieną spėjo pačiupti, bet jis įstengė išsitraukti peilį ir išsigelbėjo kelis kartus dūręs žvėriui.
Sužeistą gyvūną kitą dieną nušovė į tragedijos vietą iškviesta gelbėtojų brigada.
Specialistai nustatė, kad patinas buvo 4–5 metų, ko gero, atkeliavęs iš kitų apylinkių ir bandė užsiimti naują teritoriją. Tikėtina, kad žvėris buvo alkanas.
„Pastaruoju metu Jergakų nacionalinį parką žmonės ėmė laikyti ne gamtos, o priemiesčio parku, – sakė vienas gelbėtojas. – Bet meškos to nežino.“
Kas tikrieji šeimininkai?
Krasnojarsko krašte tokie įvykiai nedažni, bet prieš keletą mėnesių mažo miestelio Lesosibirsko pakraštyje lokys užpuolė namo grįžtančią 39 metų pardavėją ir ją sudraskė.
Pranešta, kad tai būta užklydusio žvėries, tačiau vietiniai niūriai juokavo: „Gal mes čia užklydėliai, o jis – vietinis.“
Kamčiatkos pusiasalio miestelyje Ozernovskyje gyvena 1560 žmonių, o greta esančiame laukinės gamtos rezervate rudųjų lokių populiacija siekia apie tūkstantį. Tokiai teritorijai tai didelis skaičius net Kamčiatkoje, kur iš viso gyvena maždaug 24 tūkst. meškų. Todėl pagrįstai gali kilti klausimas, kas ten tikrieji šeimininkai.
Bet žvėrių išpuolių Ozernovskyje seniai nebūta.
Vietos gyventojas 42 metų Sergejus Vorobjovas pasakojo, kaip važiavo į savo daržą greta miestelio rinkti uogų: „Išlipu iš automobilio, žiūriu – vidury mano lysvės sėdi lokys ir ėda braškes! Sakau jam: „Tu sąžinės turi? Juk ne tau uogas auginau.“
O meška apsižvalgė, atsistojo ir nusituštino tiesiog lysvėje žiūrėdama vyrui į akis. Tenykščiai mano, kad toks elgesys lokių kalba reškia pasmerkimą.
„Bet apskritai žvėrį galima suprasti, – kalbėjo S.Vorobjovas. – Mes pas jį į tundrą einame vogti uogų – jis tyli, žuvį atimame – irgi nesiplūsta. O pas mus vagiliauti atėjo ne iš piktumo – iki bado privedėme.“
Priviliojo gausybė žuvų
Ir iš tiesų tuose kraštuose lokiai gyvena mažiausiai dešimtis tūkstančių metų, o atvykėliai žmonės – tiktai kiek daugiau nei šimtmetį. Bet ir vieni, ir kiti ten atsidūrė vedami to paties tikslo: vietos upėmis neršti plaukia gausybė lašišinių žuvų.
Ust Bolšerecko rajono, į kurį įeina Ozernovskis, herbe – lokys, dantyse laikantis lašišą. Ekologai sako, kad galbūt žvėrims ten ir vieta, o žmogui pakaktų užsukti trumpam: pasiėmei savo dalį žuvies, ikrų ir nesirodyk laukinėje gamtoje iki kitų metų.
Juk ir gyvenimo sąlygų Ozernovskyje nelabai galima pavadinti žmoniškomis: keturaukščių namų dažai apsilupinėję, keliuose – milžiniškos duobės, ligoninė atrodo taip apgailėtinai, tarsi tiktai vakar čia baigėsi karas.
Žmonės jei ir vaikšto pėsti, tai tik kompanijomis po tris ar keturis, kelio viduriu, toliau nuo aukštos augalijos, bandydami kuo garsiau ir daugiau kalbėti. Aiškinama, kad lokių prastas regėjimas ir puiki klausa: jei žvėriui pasirodys, kad eina kažkas didelis, jis pasistengs išvengti akistatos.
Vos ne vienintelė puošmena atrodo daržai su juose augančiomis bulvėmis ir uogomis Ozernovskio pakraštyje. Bet klausimas, kas čia didesnis šeimininkas – žmogus ar lokys.
Tekintojas Vasilijus Tretjakovas pasakojo, kaip kartą ėjo apkaupti bulvių.
Baigė darbus, uždarė vartelius ir už dešimties metrų išvydo mešką. Žvėris beveik neatkreipė dėmesio į žmogų – trumpai žvilgtelėjo ir nuėjo savo keliu, o kiek palūkėjęs V.Tretjakovas – savo.
