„Bičių motinėles į Vokietiją nuvežiau birželio pabaigoje. Važiavome su kolega, kuris puikiai moka vokiečių kalbą. Ten motinėles palikome dviem savaitėms, o jau rytoj, anksti ryte, važiuosime į Vokietiją vėl jas parsigabenti“, – pasakojo Vilius.
Kelionė į vieną pusę trunka apie 18 valandų. Vyresnysis brolis Vilius į Vokietijos kalnuose įsikūrusį Bakfasto bičių apvaisinimo punktą keliauja jau dešimtą kartą, o štai jaunesnysis dvynys Ignas, rytoj keliaus pirmąjį kartą.
„Žinote, kaip su tais jaunesniaisiais broliais – visada lieka nuskriausti, todėl šį kartą vežuosi ir jį“, – juokėsi Vilius.
Nors į vieną pusę tenka keliauti 1 500 km, vis dėlto tokį kelią įveikti tenka net keturis kartus.
„Mes jas nuvežame, paliekame, tada grįžtame į Lietuvą. Po dviejų savaičių vėl važiuojame į kalnus pasiimti jau apvaisintų motinėlių. Taigi, iš viso nuvažiuojame 6 000 km“, – pasakojo bitininkas.
Išsiruošti į tokią tolimą kelionę su motinėlėmis nėra taip lengva.
Užtikrina stiprią bičių genetiką
Bičių apvaisinimo punktas įkurtas aukštai Vokietijos kalnuose, net 700 m virš jūros lygio. Paklaustas, kodėl tenka važiuoti taip toli, dėl motinėlių apvaisinimo, Vilius paaiškino, kad tik tokiu būdu galima užtikrinti stiprią bičiulių genetiką.
„Mūsų tikslas, kad bičių motinėlės apsivaisintų su tam tikrais „vyrais“, nes viena motinėlė apsivaisina tik kartą gyvenime. Lietuvoje ji gali apsivaisinti 4 km spinduliu, o tam reikia 20–30 tranų. Truputį daugiau nei moteriai (juokiasi).
„Čia, Lietuvoje, aplink daugiau nėra nei salų, nei kitų kalnų, kur būtų nuo senų laikų įkurtas bičių apvaisinimo punktas. Artimiausias mums – Vokietijos kalnuose.
Tuose kalnuose 30 km spinduliu niekur nėra laikomų bičių. Na, o Lietuvoje, kai motinėlė skrenda 4 km spinduliu, visur pilna bičių, todėl negalime užtikrinti kokybiškos populiacijos. O štai Vokietijoje gauname genetiškai kokybišką pusę ir tai lemia stiprią genetiką“, – toliau dėstė Vilius.
Bičių apvaisinimo punktas įkurtas aukštai Vokietijos kalnuose, net 700 m virš jūros lygio. Iš 100 – tik pačios geriausios
Tačiau net parvežus motinėles atgal į Lietuvą, čia darbai nesibaigia.
„Parsivežę bites iš Vokietijos, metus laiko jas selekcionuojame ir iš, tarkime, 100 motinėlių, išsirenkame pačias geriausias. Atsirinkę, mes iš motinėlės keliame kiaušinėlius ir auginame kitas bites, kurias vėliau parduodame kolegoms ir patys auginame bityne“, – sakė bitininkas.
Lietuvoje yra 3 bičių rūšys: Bakfasto, Karniko ir itališkos bitės. Bakfasto bitės, pasak brolių, jiems yra pačios darbščiausios, ramiausios ir gražiausios, todėl Jackevičių bityne rasite tik šias bites ir jų gaminamą medų.
Kelionės iššūkiai
Išsiruošti į tokią tolimą kelionę su motinėlėmis nėra taip lengva. „Reikia labai tiksliai viską apsiskaičiuoti, kad motinėlės mini aviliukuose, tuose vadinamuose vestuviniuose nameliuose, būtų ką tik gimusios.
Tikslas, kad tie vestuviniai nameliai būtų su jaunomis motinėlėmis, nes tik 8–9 gyvenimo dieną, jos būna lytiškai subrendusios ir pasiruošusios kelionei. Todėl reikia, kad būtų kuo jaunesnės ir apie jokias piršlybas dar negalvotų, kad staiga nesumąstytų skristi kelionės metu, kai negalima“, – pasakojo Vilius.
Kelionės metu bitininkams būtina užtikrinti vedinimą, todėl autobusiuke jie yra įrengę kondicionierių, drėkinimą, ventiliaciją, kad nuolatos cirkuliuotų gaivus oras ir bitės turėtų kuo daugiau drėgmės. „Kai karšta, bitės stresuoja, todėl sukeliama didelė temperatūra avilyje ir bitės gali mirti. Tad vasarą tikrai sudėtinga jas gabenti, bet viską esame apgalvoję, todėl sekasi gana gerai“, – džiaugėsi vaikinas.
Neliko neįvertinti
Tokios brolių kelionės ir jau 10 metų trunkanti draugystė su bitėmis neliko neįvertinta, tad vakar vykusiame renginyje Kupiškyje, jiedu buvo įvertinti „Už nuopelnus Kupiškio kraštui“ bei už Kupiškio krašto garsinimą plėtojant bitininkystės tradicijas ir prasmingas edukacines veiklas.
„Jaučiamės labai smagiai! Girdėjome viena ausimi, kad gausime apdovanojimą. Visada smagu, kai esi įvertintas. Šiemet sukanka lygiai dešimt metų kai apsikrėtėme „bičių liga“. Leidome sau vakar iki pietų pailsėti, o po pietų vėl pradėjome suktis kaip bitės“, – juokėsi broliai.
