Kurį po trijų valandų kovos į krantą išvilkti prireikė greta žvejojusių talkos: nuo kranto į kalniuką, ant kurio buvo palikti automobiliai, žuvį milžinę tempė penki vyrai. Įdomu tai, kad milžinišką laimikį sugavęs žvejas šamų žvejyba iš esmės nesidomėjo.
Ir gegužės 15-ąją kartu su broliu Sartų ežere jis tikėjosi sugauti vieną kitą lydeką. Pašnekovas tikisi, kad šamo galvą pavyks išsaugoti kaip trofėjų. Ir žada greta jos pakabinti laimingąjį kovinį spiningą, atlaikiusį trijų valandų kovą su ežero milžinu.
Gyvenimo žuvis
Rokiškėnas S. Spundzevičius nė neabejoja – šis didžiulis, 2,5 m ilgio ir daugiau nei 90 kg svorio šamas – jo gyvenimo žuvis. Išmatuoti šį laimikį nebuvo sunku. O štai pasverti – kur kas sudėtingiau. Mat milžiniška žuvis netilpo ant svarstyklių. Ji sverta du kartus: vieną kartą svarstyklės rodė 93 kg, kitą – 95 kg. „Sakykime taip: jis svėrė 90 kg“, – reziumavo pašnekovas.
Kokio tai dydžio šamas? Netoli rekordų. Mat teigiama, kad 2017 m. rekordiniu (pasauliniu mastu) šamu buvo laikoma 2,71 m ilgio žuvis, pagauta Prancūzijoje, Tarno upėje. Kitur teigiama, kad pasaulio rekordų lentelėje užregistruotas šamas svėrė 327 kg. Jis pagautas Dniepro upėje Ukrainoje.
Lietuvoje praėjusiais metais taip pat buvo sugautas maždaug 2,5 m ilgio šamas. Manoma, kad didžiausią šamą Nemune ties Rusne 1945 metais yra ištraukę tinklais žvejai: žuvis svėrė 95 kg. Šamas – didžiausia Lietuvos vandenyse gyvenanti žuvis.
Taigi, matyti, kad rokiškėno laimikis yra ne tik jo asmeninis rekordas, bet ir arti šalies rekordo.
Įdomu tai, kad S. Spunzdevičius iki šiol šamų žvejyba nesidomėjo. Nors žvejoja, kaip jis pats sako, priklausomai nuo nuotaikos, po kelis kartus per savaitę. Žvejo stažas viršija 35-erius metus. Savo gyvenimo be žvejybos pašnekovas neįsivaizduoja. Jo asmeniniai rekordai iki šeštadienio buvi 9 kg lydeka, sugauta Lietuvoje, ir arti 20 kg menkės, žvejotos Norvegijoje.
Jokios specialios įrangos šamams pašnekovas neturi. „Šamais iki šiol nesidomėjau. Žvejojau lydekas, starkius, o štai šamų žvejyba niekada neviliojo. Tačiau juk būna taip, kad sėkmė nusišypso ten, kur jos ir nesitiki“, – sakė pašnekovas.
Įdomu tai, kad jo bičiuliai, besidomintys būtent šių žuvų gaudymu, turintys tam specialią įrangą, tokio milžiniško laimikio nėra pagavę. Dažniausiai pasitaiko apie 20 kg sveriantys šamai.
Susiviliojo vobleriu
Ir šeštadienio rytą kartu su broliu S. Spundzevičius į Sartų ežerą išplaukė žvejoti lydekų. Ilgos žvejybos neplanavo. Kol apie vidurdienį ant voblerio neužkibo didžiulis laimikis. Apie sugautąjį šamą pašnekovas kalba su pagarba. Kova su milžiniška žuvimi truko geras tris valandas. Reikėjo didžiulio meistriškumo išsaugoti laimikį, kad jis nenutrūktų.
Šamas nepasidavė: ir kilo į paviršių, ir nirdavo į gelmes, ir po valtimi buvo ne kartą palindęs. Kaip šioje įtemptoje kovoje pasisekė jį išsaugoti ir priplukdyti prie kranto? Pašnekovas atviras: reikėjo didžiulės sėkmės. Jau vien tai, kad tokia žuvis užkibo – didelė sėkmė. Visgi vien tik tai, kad žuvis užkibo, tėra maža sėkmės dalelytė. Sėkmė yra tada, kai žuvis atsiduria krante.
O spiningą, atlaikiusį trijų valandų kovą, S. Spundzevičius ketina pakabinti namuose ant sienos. Šalia šamo galvos, jei tik pavyks iš jos pagaminti trofėjų.
Tačiau pergalę prieš milžiną lėmė ne tik akla sėkmė, bet ir milžiniška žvejo patirtis, žvejybos technika, milžiniška kantrybė. Juk vienas neatsargus judesys galėjo lemti, kad žuvis būtų pasprukusi į ežero dugną. Kokio tai svorio ir jėgos padaras, galima įsivaizduoti lyginant: 90-95 kg sveria gerai nupenėtas bekonas. „Tačiau su paršeliu žmogus galynėtųsi sausumoje. O vandenyje visai kita situacija – ten šamas yra valdovas, ten jo stichija ir pranašumas prieš žmogų yra milžiniškas“, – kalbėjo S. Spundzevičius.
Jis paskaičiavo, kad valtis su įranga ir žmonėmis sveria virš 350 kg, o ją ši žuvis tampė po visą ežerą. Ir net trijų valandų prireikė, kad šamas pavargtų tiek, kad pavyktų jį priplukdyti arčiau kranto.
Taigi, kova su šamu buvo ilga ir sunki. Kokio dydžio galimas laimikis, pašnekovas galėjo tik spėlioti, kai žuvis iškildavo į paviršių. Kaip sakė S. Spundzevičius, tada laimikis priminė nemenką ryklį.
Tačiau to, ką pamatė, kai pavyko su žuvimi atplaukti iki kranto, nesitikėjo ne tik jis, bet ir netoliese buvę žvejai. Jie ne tik stebėjo kovą su žuvimi. Prie kranto pirmasis į vandenį šoko pašnekovo brolis. Bandė vilkti žuvį į krantą. Netrukus prie rokiškėnų prisijungė jungtinės žvejų pajėgos: metę savo žvejybos įrankius, jie ėmėsi padėti traukti šamą į krantą. Nuo kranto ant nedidelės kalvelės, automobilių link, žuvį tempė penkiese. Žvejai netgi nufilmavo S. Spundzevičiaus kovą su šamu, taigi apie pergalę primins ir nuotraukos, ir vaizdinė medžiaga.
Ką ėda tokia plėšrūnė?
Atgal į vandenį žuvies žvejas nepaleido. Tam nėra prasmės. Taigi, šamo galva, kaip tikisi pašnekovas, taps puikiu trofėjumi ir papuoš namus. O rekordinį šamą ragauti žadama su bičiuliais. Dalis jo bus iškepta, dalis – išrūkyta. Šamas – ganėtinai riebi žuvis, o ypač tokia didelė. „Draugai, kurie domisi šamų žvejyba, teigė, kad skaniausi yra maždaug 5 kg šamiukai.
Jie paprastai rūkomi. Tai riebi žuvis, kurią valgant taukai per barzdą varva. Ir kuo žuvis didesnė, tuo ji riebesnė“, – kalbėjo S. Spundzevičius. Paklaustas, ką ėda tokios milžiniškos žuvys, pašnekovas papasakojo, kad išskrodus šį šamą, jo pilve buvo rasta nemenka lydeka, dalis karšio ir didelė krūva paukščių kaulų.
Kaip paruošti tokią žuvį? Kaip jau minėta, ji arba rūkoma, arba marinuojama su daug svogūnų ir kepama arba keptuvėje, arba ant grotelių.
Bendraminčiai
Paklaustas, kokią gyvenimo dalį sudaro žvejyba, S. Spundzevičius neslepia: didelę. Pažintį su šiuo smagiu, įdomiu ir turiningu hobiu jis pradėjo dar vaikystėje. Pirmasis mokytojas buvo tėtis. O paauglystėje nuo kokių 12-13 metų jau žvejodavo savarankiškai.
Kiek laiko šiandien skiriama žvejybai? Pašnekovas atviras: priklauso nuo oro ir nuo nuotaikos. Paprastai žvejoti vykstama du-tris kartus per savaitę. Ir žvejyboje praleistos valandos matuojamos ne tik sugautos žuvies kiekiu ir laimikio dydžiu.
Tai ir poilsis, ir gamtos pažinimo menas. Už kantrybę, ilgas valandas tylumoje gamtos prieglobstyje pastaroji apdovanoja daugybe įspūdingų akimirkų. Tai ir unikalaus vandenų pasaulio pažinimas, ir galimybės grožėtis paukščiais, žvėrimis.
O kaip į laisvalaikį reaguoja šeima? S. Spundzevičius atviras: su žmona Jolita jie yra bendraminčiai. Žvejyba, anksčiau laikyta grynai vyrišku užsiėmimu, sparčiai populiarėja ir moterų tarpe. Ponia Jolita neslepia: ji ne tik didžiuojasi savo vyru, sugavusiu tokį įspūdingą laimikį. Ji ir pati mėgsta palaikyti jam kompaniją žvejojant.
Apie vandenų pasaulio problemas
Įspūdingas laimikis – tai ne tik proga pasidžiaugti mūsų krašto žvejo sėkme. Tai proga ilgametę žvejo patirtį turinčio pašnekovo paklausti, kokios problemos kyla šiandienos Lietuvos vandenyse? S. Spundzevičius atviras: viena didžiausių bėdų yra invazinės rūšys.
Bene daugiausiai bėdų nekviesti ateiviai kelia vietiniams vėžiams: pastarųjų Lietuvos vandenyse praktiškai nebeliko. Ir invazinės žuvų rūšys, tokios, kaip grundalai, rotanai. Pastarųjų sutinkama jau ir Zarasų rajono vandens telkiniuose. Jie pavojingi tuo, kad suėda kitų žuvų mailių, todėl sunku palaikyti tų žuvų populiaciją.
Didžiulę žalą vandenų gyventojams padaro ir plėšrieji paukščiai kormoranai. S. Spundzevičius neslepia, kad šie paukščiai niokoja Apvalojo ežero (prie Ilzenbergo) salą. Nuo jų veiklos gerokai nukentėjo ne tik salos augmenija, ypač medžiai, bet ir ežero gyventojai. Šie paukščiai milžiniškais kiekiais naikina ar žaloja žuvis. Taigi, norint išsaugoti turtingą Lietuvos vandenų pasaulį, reikia valdyti šių plėšriųjų paukščių populiaciją.
