Ir išties, pirmadienį vakare mešką šalia Stripeikių bitininkystės muziejaus nufilmavo medžiotojo Gedimino Bivainio kameros. Nuotraukose matyti, kaip meška atpėdina prie statinės, stovinčios medžiotojų jaukykloje žvėrims, ir prie jos net saldžiai prigula.
„Kol kas ji ateina, valgo grūdus, kurių yra truputį pripilta, ten yra kukurūzų ir kviečių mišinys. Ji juo mėgaujasi. Ir kol kas iš ten nesitraukia, jau kelintą dieną ji toje vietoje ir būna. Guli bačkutę apsikabinusi. Ir šildosi saulėje, nes ateina ir šviesesniu metu, ir tamsesniu“, – sako medžiotojas Gediminas.
„Tikėtina, kad ši yra maždaug dviejų metų jauniklis. Ji turėtų sverti apie 130–140 kg. Tai yra tokia nedidelė meškutė. Šiaip patelė sveria apie 160 kg, o patinas daugiau kaip 200 kg“, – pasakoja gamtininkas Selemonas Paltanavičius. Meškos gali nueiti kad ir 100 km, tad tikėtina, kad ji galėjo atklysti iš Latvijos ar Baltarusijos.
„Nors šie žvėrys žmones nori sutikti mažiausiai, bet jei visgi jūsų kelyje pasitaikytų rudoji meška ar lokys, kurie gali bėgti 60 kilometrų per valandą greičiu, žmogui geriau į kojas nedėti, nes lepečkojui bus labai lengva jus pasivyti.
Geriau pradėt dainuot arba garsiai kalbėt. Ji turi išgirsti, turi pamatyti. Ir sako, jeigu turi lazdą, tai savo kažkokį švarką aukščiau pakelk, kad tu būtum dar didesnis“, – sako S. Paltanavičius.
Lietuvoje vietinių rudųjų meškų ar lokių nėra jau seniai, užklysta nebent imigrantai iš minėtų šalių. Nors Lietuva atvira ir pasiruošusi priimti bei apgyvendinti šiuos rudakailius, bet tam, kad jie pradėtų veistis populiacijoje, reikia bent 20–30 žvėrių. Gamtininkai sako, kad ateityje į Lietuvą lokiai sugrįš.
O medžiotojai juokauja, kad meška, ko gero, atėjo į Bitininkystės muziejų, kuris yra netoliese. Juk kas nežino, kad meškos labai mėgsta medų.
Šleivakojės pas mus fiksuojamos jau ne pirmą kartą. Tai paaiškinama tuo, jog jos nėra sėslios ir klajoja gana dideliais atstumais ir tuo, jog miškuose vis daugiau stebėjimo kamerų, todėl tikėtina, kad rudosios į objektyvus paprasčiausiai patenka dažniau nei anksčiau.
„Meškos pas mus tikrai apsistos. Mes niekuo nesiskiriame nuo Estijos ir Latvijos. Estijoje jų gyvena apie 800 ir net leidžiama medžioklė. Per dešimt metų meškos pas mus įsikurs. Tik mes jų, kaip ir vilkų, nematysime.
Tai jautrūs gyvūnai, kurie sugebės gyventi šalia mūsų nepastebimi“, – aiškina S. Paltanavičius ir sako, kad šiam gyvūnui tinka ne visi dideli miškų masyvai.
Pavyzdžiui, Dainavos girioje grybavimo sezono įkarštyje vienas gyventojas mato kitą. Kai toks intensyvus judėjimas, vietos žvėrims, ypač dideliems gyvūnams tokiomis sąlygomis tiesiog nėra kur slėptis.
Stripeikiai – seniausias Aukštaitijos nacionalinio parko kaimas. Pirmąsyk paminėti Livonijos kronikose 1357 m., nors šalia dunksantis pilkapynas skaičiuoja jau antrą tūkstantį metų.
