Jonvabaliai mums geriausiai žinomi dėl savo švytinčios uodegos. Joje vyksta oksidacijos reakcija, kurios metu konvertuojamas liuciferinas ir išskiriama šviesa. Manoma, kad jonvabaliai šviečia ieškodami poros – taip naktį jie yra lengviau pastebimi.
Šiaip vabzdžiai nemėgsta būti pastebėti, ypač naktį. Taip jie tampa lengvu grobiu paukščiams ir kitiems gyvūnams. Tačiau mokslininkai mano, kad galbūt jonvabalių šviesa veikia ir kaip perspėjimas, nes jie šiaip yra toksiški ir neskanūs.
Bet yra gyvūnų, kurie tokio perspėjimo nepaiso. Pavyzdžiui, šikšnosparniai savo ribotos regos medžioklei nenaudoja, todėl iš šviečiantys jonvabalių pilveliai jiems nei padeda, nei trukdo. Ir štai dėl ko, kaip mano mokslininkai, jonvabaliai skleidžia aukšto dažnio kakofoniją.
Tie labai aukšto dažnio garsai jonvabaliams tampa savotišku kamufliažu, kuris neleidžia šikšnosparniams tiksliai nustatyti vabzdžių vietos ar skrydžio krypties. Tiesa, kol kas tai – tik hipotezė. Tačiau tas sparnais keliamas garsas yra tokio aukšto dažnio, kad jo negirdėtų ir patys jonvabaliai. Tai reiškia, kad komunikacijai su gentainiais tas garsas nėra naudojamas.
Pasaulyje yra apie du tūkstančiai jonvabalių rūšių, Lietuvoje aptinkamos dvi – paprastasis ir trumpasparnis. Tą aukšto dažnio kamufliažą mokslininkai kol kas aptiko keturiose jonvabalių rūšyse. Kol kas jie negali pasakyti, ar tai evoliucijos eigoje išsivysčiusi apsauga ar tiesiog atsitiktinumas, susijęs su jonvabalių sparnų forma ir judesiais.
