Skamba neįtikėtinai, bet tai įrašyta į valdančios koalicijos sutartį. Valdančios koalicijos sutartyje yra išskirtas atskiriems koalicijos parteriams ypatingas klausimas:
„Įstatymų pakeitimai numatantys verslinės žvejybos vidaus vandenyse uždraudimą“.
Priminsiu, kad TS-LKD atskiri nariai per rinkimų batalijas prisižadėjo žvejams mėgėjams, kad uždraus verslinę žvejybą Kuršių mariose. Pabandysiu labai trumpai apžvelgti, ką tai reiškia mums visiems.
Valstybė nesugrius, gamtai nuo to blogiau nebus, tik mes prarasime galimybę įsigyti laukinės šviežios žuvies. Dreverna, Nida, Juodkrantė, Rusnė ir kitos pamario gyvenvietės liks be tinklų, žvejų ir rūkyto karšio. Rūkyta žuvis neišnyks, šaldytos atveš iš kaimyninės Kaliningrado srities, Lenkijos, Latvijos ir gal dar iš kur nors, bet visais atvejais iš ten, kur valstybės išteklius naudoja, o ne marinuoja.
Akvakultūroje auginantys žuvis džiaugsis, o ponams tinklai netrukdys puikuotis blizgančiais kateriais. Meškeriotojams geriau kibs, o Kuršių nerija liks nusterilintu prestižo ir prabangos rezervatu.
Šimtmečiais vietos gyvenimui įtaką darančio verslo, žvejybos, neliks, o mes vietinio rūkyto karšio nebenusipirksime, viename geriausių šalies žuvies restoranų, Šturmuose, net tikros žuvienės su pūgžliais nebeparagausime, Drevernos ir Rusnės rūkyklos bus užpildomos importuota žuvimi. Vietos žvejų dalis iškeliaus į užsienį.
Kolegos išgirdę mano pasibaisėjimą tokia politika, kartais oponuoja, gamtai tai blogiau nebus, ūdros, maisto daugiau turės, ko čia mums gamtininkams jaudintis, mažiau ančių ir kragų žus tinkluose, niekas nepersekios vargšų kormoranų.
Taip ir būtų, tikriausiai, bet ekologija nėra mokslas apie gamtos užkonservavimą ir nenaudojimą. Draudimui mokslo nereikia, uždraudi viską, gamtos nebevartoji, neari laukų, nekerti miškų, nedegini naftos, nesidaugini, išnyksti iš Žemės ir gamta suklesti, kaip suklestėjo Pripetės „zonoje“ po Černobylio AE avarijos. Nėra žmonių, nėra problemos.
Riboti tinklų kiekį reikia, intensyvumą verslo mažinti taip pat galima, griežtinti kontrolę taip pat, bet tikra ne uždrausti visiškai! Tai tikrai perteklinis apribojimas net ir saugant paukščius.
Ekologija yra apie tai, kaip suprantant gamtos dėsnius, vartoti gamtą jos nenužudant, neatimant tų pačių išteklių iš būsimų kartų. Dar paprasčiau kalbant, žmonės mokslo pagalba mokosi nusiskinti obuolių nuo obels tiek, kiek medis duoda, nenukertant paties vaisius dovanojančio augalo.
Tačiau ir neatsisakant obuolių visai. Galbūt kai kam pasirodys, kad kalbant apie Kuršių marias, naudoti palyginimus apie obuolius yra nekorektiška, tačiau biologai apie kiekvieną rūšį Žemėje mąsto labiau kaip apie visumą, populiacijų lygmenyje, kas daug labiau primena medį negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Gamtininkams ne taip rūpi sugauta atskira žuvis, ne taip rūpi sugautos žuvies kiekis, kaip rūpi populiacijos sveikata, kiek lieka reproduktorių, kokia amžinė struktūra.
Esant gerai populiacijos būklei net paėmus tam tikrą kiekį individų vartojimui, kitais metais vėl turėsime tiek pat. Tokia yra siekiamybė, suvartoti tiek, kiek gamta duoda. Kai suvartojame per daug ir populiacija nebeatsinaujina, ištekliai metai po metų tik mažėja, prieiname ribą, kada gaudyti nebėra ko.
Panašu, kad vandenynuose verslinės žūklės reguliacija taip ir vyksta, gamta apiplėšiama tiek, kad nebeatsiperka kuras laivams, kitaip tariant, pastangos tampa per brangios, verslas užstringa, žuvys gauna laiko atsistatyti.
Na, panašiai atsitiko su menke Baltijos jūroje. Žvejybą ES uždraudė ir neišskyrė net mėgėjų. Ištekliams dramatiškai sumažėjus, menkė nebegaudoma. Viliamasi, kad populiacija dar atsikurs. Nors mėgėjiška žūklė ir nedarytų lemiamos įtakos populiacijai, Lietuva nesugebėjo išsiderėti net ir šios išimties. Ir tai, mano asmenine nuomone, tik eilinis buvusios pseudožalios valdžios visiškos nekompetencijos ekologijos srityje liudijimas, o ne išmintinga gamtos apsauga.
Kuršių marios yra vienas produktyviausių vandens telkinių visoje Europoje. Jo net įžuvinti nereikia. Išsaugot nerštavietes ir palaukt, kol žuvis užaugs. Nei sėti, nei akėti, tik nuimti derlių, kitaip tariant prieaugį.
Tam tikro intensyvumo, gerai reguliuojama mėgėjiška žūklė niekada nesunaikins jokios populiacijos ir visada turės labiau teigiamą įtaką resursams negu neigiamą. Todėl, kad brakonieriams gyvenimas gerokai pasunkėja.
Bet tiek to, čia mano nuomonė, dabar jau šaukštai po pietų ir menkių žūklės entuziastai gali džiauti įrankius. Ir nieko gero tame nėra.
Žvejys mėgėjas yra visai svarbus ekonomikos variklio dantratukas. Jis perka ne tik kurą, bet ir žvejybos įrankius, katerius, visureigius, leidžia pinigus apsistodamas viešbučiuose, sodybose, vietos parduotuvėse nusiperka nealkoholinio alaus, nueina žvejybos aptarti į kavinukę ar restoraną. Į pajūrį atvažiuodavo net latviai, rusai, kol nepradėjome jų smaugti apribojimais dėl techninių apžiūrų tvarkų skirtumų.
Ir mėgėjiška žūklė tikrai būtų vien pliusai jei ne kalnai paliekamų šiukšlių intensyviausiai lankomose vietose. Žmonės leidžia laiką gamtoje, patiria emocijų, pailsi, pakeliui dar kokiam brakonieriui praveda edukacinių užsiėmimų ir visi lieka laimingi. Visada ten, kur yra legalių resursų naudotojų, nelegaliems erdvės lieka mažiau.
Bet koks hobis, neišskiriant mėgėjiškos žūklės, sukuria nišas naujiems verslams kurtis, o tai reiškia mokesčius į biudžetą, mokesčius už žvejybos bilietą. Turint galvoje, kad Kuršių mariose per metus sužvejojama apie 1000 t žuvų, keliasdešimt verslinės žūklės įmonių ekonomine reikšme vienareikšmiškai pralaimi mėgėjiškos žūklės verslininkams. Todėl, atrodo, logiška, Kuršių mariose žuvų nebėra, uždraudžiam tinklus ir vėl bus.
Tai jeigu taip būtų ir žuvys būtų visai išgaudytos, o marios būtų tik Lietuvos, niekas ir neprieštarautų. Bet taip nėra, Gamtos tyrimų centro mokslininkų Aplinkos ministerijos užsakytų tyrimų „Kuršių marių žuvų išteklių tyrimai ir rekomendacijos dėl žuvų išteklių racionalaus naudojimo ir saugomų žuvų šalutinio laimikio sumažinimo 2019-2021 m.“ ataskaita skelbia kitaip:
„Verslinių 70 ir 40–45 mm tinklų laimikių analizė 2003–2019 m. laikotarpiu parodė, kad karšių gausumas Kuršių mariose didėjo, kuojų ir ešerių išteklių būklė kito nežymiai, žiobrių ir ypač sterkų gausumas mažėjo. 2019 m. stebėtas žymesnis žiobrių gausumo ir biomasės augimas, jie buvo didesni nei daugiametis vidurkis“.
Pilna ataskaita čia:
Taigi, yra žuvų, kurių ištekliai nemažėja, o yra kurių mažėja. Todėl mokslininkai ir teikia rekomendacijas, kokių žuvų negaudyti ar gaudyti mažiau, o kurių galima gaudyti tiek pat. Bet jokio siūlymo uždrausti visą verslinę žūklę nėra. Žvejai mėgėjai labai dažnai internetinėje erdvėje svaidosi nemoksliškais argumentais, bet deja, kito būdo kaip tik mokslas, pažinti Pasaulį neturime.
Mokslas yra kertinis visos vadinamosios „Vakarų civilizacijos“ pagrindas. Visada buvo ir bus žmonių neigiančių per šimtmečius evoliucionavusius mokslinių tyrimų metodus. Gali tūkstančius tyrimų dėt ant stalo, bet su mokslu nesusidūręs žvejys verslininkas net ketvirčiuojamas tvirtins, kad žuvis naikina kormoranai.
Jo nepriversi patikėti jokios disertacijos išvadomis, kad žuvims grėsmę kelia tik žmogus. Žvejys mėgėjas visada teigs, kad jas naikina tik verslininkai. Jo paties nuotekos, hidroelektrinių užtvankos, naudojamų skalbiklių ar trąšų poveikis bus nureikšmintas.
Ir joks dialogas tarp šių skirtingus tikėjimus išpažįstančių grupių nevyks niekada. Bet gal ir nėra tokio tikslo, tam ir yra Valstybė, Vyriausybė, kad sureguliuotų skirtingų visuomenės grupių interesus.
Deja, gyvenimas visuomenėje visada reiškia kompromisus, jeigu politika yra sąžininga, visi interesai yra apkarpomi ir randamos ribos, kuriose gali įsitekti priešingi interesai. Šiuo atveju mes turime elementarią kovą dėl resursų.
Viena grupė nori atimti iš kitos išteklių. Tai nėra apie jokią ekologiją, tai tiesiog elementari gamta, kova už būvį. Tik šiuo atveju susikovė žuvis vartojantys pramogai su žuvis vartojančiais išgyvenimui.
Jeigu politika ima tenkinti vienos grupės interesus, ji nebėra interesų derintoja valstybėje ir nėra apie jokį bendrabūvį. Vienus mylinti, kitus mindanti valdžia nėra jokia respublikos siekiamybė.
Galima lyg ir suprasti, žvejų mėgėjų yra daugiau, koks šimtas tūkstančių, o verslininkų tik koks 40 įmonėlių, pirmieji lyg ir svarbesni. Tačiau prisiminkime, kad mažoji žvejyba yra vienintelė šviežios žuvies tiekėja ir jokia žuvies valgymo kultūra neįmanoma be šio verslo. Todėl, žuvies valgytojai, kuriems svarbu Nidoje suvalgyti ne iš Lenkijos atvežtą karšį, ešerį, turi savo interesą ginti.
Galvos skausmas gali būti gydomas ne giljotina, o vaistais. Kitaip tariant, jeigu žvejai mėgėjai skundžiasi, kad yra betvarkė, ją reikia tvarkyti, o ne sunaikinti visą pamario verslo šaką.
Ir tas primityvus skaičiavimas tik per sumokamus mokesčius į biudžetą, neteisingas. Žvejybos verslas yra pamario gyvenimo kultūra, kraštovaizdis yra neatsiejamas nuo džiūstančių tinklų, o turizmas taip pat priklauso ir nuo gastronominės kultūros. Rūkytas karšis yra kulinarinis paveldas. Ir tai yra sunkiai įkainojama.
Be vietos žuvies patiekalų maitinimo įstaigos prarastų dalį savo patrauklumo. Kad kažkas prasimano lėšų pragyvenimui iš žvejybos, reiškia mažiau pašalpų socialinei sistemai.
Pasiilgau politikos, rimtai, nejuokauju, bet tikros, ne populistinės, o tokios, kuri, iš tiesu, būtų bendro žmonių gyvenimo visuomenėje reguliavimo veikla, kuri ne mojuotų kirviais ir draudimais, o ieškotų išmintingų sprendimų padedančių sugyventi skirtingiems interesams, įtikintų nesuprantančius argumentais, o ne tenkintų minios stichiškas užgaidas.
Jaučiu pareigą atsiriboti nuo politikų marazmų ir visiems pasakyti, kad jokie gamtininkai, ekologai, biologai, visiško verslo uždraudimo nesiūlo ir gamtosauga čia „nė prie ko“.
To sveiko proto kartais yra kai jam netrukdoma būti. Išteklių būklė Baltijos jūros priekrantėje nėra geresnė, bet niekam į galvą nešauna nuvaryti verslininkus nuo jūros. Visi puikiai supranta, kad ištekliams sumažėjus reikia mažinti intensyvumą ir viskas atsistatys. Problema sprendžiama intensyvumo reguliavimu, o ne visišku draudimu.
Tai nereiškia, kad ten viskas gerai, yra ir perlenkimų, visko yra, bet pamažu diskutuojant viskas bus sudėliota taip, kad ir žuvies turėtume, ir ištekliai nebūtų pakirsti.
Įdomiausia, kad priekrantės žvejų laimikiai tiesiogiai priklauso nuo Kuršių marių, o marių nuo priekrantės. Vasaros metu daug marių žuvų išplaukia į jūrą, o per marias į nerštavietes migruoja jūroje gyvenančios žuvys. Tai susisiekiantys indai. Kodėl to paties indo dalyje prireikė išmesti visus verslininkus, suprasti sunku.
Meškeriojama gi ir jūroje, o su ištekliais čia ne geriau. Lašišos gaudomos ir čia. Beje, meškeriotojai kartais per dieną jūroje pagauna jų ženkliai daugiau negu verslininkai per mėnesį.
Gerai, tarkim Lietuva uždraus verslinę žvejybą Kuršių mariose, o Kaliningrado sritis iškart pasididintų žvejybos limitus tuo pačiu dydžiu, kuriuo susimažino Lietuva. Kas laimės? Dar visai nesenai sunkiai atsistatė perpelės ištekliai, žuvis buvo beveik išnykusi, o kuršmarės yra pagrindinė ir didžiausia nerštavietė visoje Baltijos jūroje.
Tai buvo leista vėl gaudyti ir Lietuva pagavo vos 11 t, o Rusijoje virš 60 t. Ir perpelių beveik neliko vėl.
Lietuvos sugautas kiekis visiškai nebuvo lemiantis kažką. Dabar šios didžiulės silkės populiacija vėl sunkiai atsistato uždraudus specializuotą žūklę. Nei draudimas Lietuvoje būtų išgelbėjęs, nei reikėjo uždrausti visiškai žvejybą, kad atsistatytų. Tad kas čia atsitiko, kad dėl tų marių vyksta tiesiog kautynės?
Mėgėjiška žūklė tampa industrija, žymiai didesne ir galingesne ekonomiškai už verslinę žvejybą. Tad pasijuto galinti silpnesnį pastumti. Labai nemažai žmonių dirba žvejybos versle, parduotuvėse, yra įmonių gaminančių žvejybos įrankius, dalis žvejų mėgėjų tapo profesionalais, jie uždirba iš gido paslaugų, į Lietuvą lašišinių žuvų žvejoti ima važiuoti užsieniečiai. Ir viskas čia gerai.
Gausėjant mariose katerių skaičiui, verslininkų tinklai vis dažniau turtingiems pramogautojams pastoja kelią ir tai nervina. Ypač lūžta ietys dėl migruojančių į nerštavietes neršti lašišų išgaudymo.
Ir dalį argumentų net galima suprasti. Tikrai, atrodo, kad visuomeniniai santykiai labai pakito, susidarė naujos sąlygos, o valstybė beviltiškai savo reglamentais atsiliko ir nebetenkina laikmečio realijų.
Tikrai nėra čia viskas tvarkoj, yra žuvų, kurias reikia saugoti, yra migracijos kelių klausimai, laisvų nuo žvejybos plotų steigimas, nerštaviečių apsauga, o brakonieriavimo problematika niekur nedings net uždraudus visas žvejybas.
Todėl tikiuosi, kad bent jau partija deklaruojanti turinti sveiko proto, nepasiduos komjaunuoliškiems atskirų politikų polėkiams ir naujai susiformaviusias įtampas sumažins mokslu grįstais sprendimais, reguliavimais, vadyba, skatinimais, kompensacijomis, o ne draudimais iš kurių taip tyčiojosi dar nesenai būdami opozicijoje. Gamtos resursai yra nacionalinis turtas ir teisę į juos turi ir valgytojai, ne tik pramogautojai meškeriotojai.
Dievaži, to sveiko proto reikia ne mažiau negu oro, o šiuo sunkiu metu ypatingai. Bet eiliniai žvejai mėgėjai palaikantys šią užkurtą politinę akciją, galėtų pagalvoti ir apie savo interesą giliau.
Ar parodę politikams mėgėjišką žūklę kaip avį nuo kurios galima kirpti mokesčius, nepasijaus vieną dieną, kad įpirkti licencijas toms pačioms lašišoms gaudyti pajėgs tik labai pasiturintys verslininkai ir trofėjų meďžiotojai iš užsienio, o rimtam verslui trukdantys skurdžiai atsidurs prie tos pačios geldos, kur pasiuntė patys žvejus verslininkus ir liks it musę kandę, ir be rūkyto karšio, ir be licencijos žvejybai.
