Tenka girdėti per radiją ar televiziją pasisakančių žmonių nuomones, kad nebūtina globoti, kad ir šią žiemą pas mus žiemojančių sparnuočių. Tebūna natūrali atranka. Kas išgyvens, tas bus stiprus populiacijos tęsėjas. Dėl to nesiginčysime.
Tiesa. Tačiau daugiausia pavasario pranašais būna tik atskridę iš palankesnių kraštų arba išgyvenusių prie sodybų globojančių geradarių.
Geranoriška ir spontaninė laukinės faunos globa tęsėsi iki XX-ojo amžiaus antrosios pusės, kada grūdinių javų kūlimas ir jų sudorojimas tęsėsi vos ne visą žiemą.
Prie kluonų ir klėčių buvo pakankamai javų pabirų, o kartais ir laukuose derliaus likučių, nesūrias virtuvės atliekas šeimininkės pildavo tiesiog ant daržo, kuriomis pasimaitindavo ir pilkoji varna-mūsų sanitaras.
Medžiotojai globojo kurapkas. Mieste ir kaime puikavosi nuolat papildomos lesyklėlės. Anksčiau buvo garbinamas vabzdžialesys, dabar pesticidas. Juk lengviau pagaminti pesticidais „pabarstytą“ duoną nei ekologišką.
Palankių paukščiams veistis ir egzistuoti biotopų nebeliko. Specializuojantis ir intensyvėjant, o taip pat įvedant monokultūras žemės ir miškų ūkiams, virtome Kazakstano platybėmis.
Utilizuojant grūdų atliekas, gyvename visiškai švarioje aplinkoje, žinoma ir paukščiai. Modernizuojant miestų ir kaimų architektūrą vis mažiau išlieka vietų kur galėtų sukti lizdus žvirbliai, čiurliai, kregždės ir kt.
Plynai kertant miškus, nelieka uoksinių medžių. O draustinių apimtis nėra pakankama net ir geniams. Tad nekaltinkime vien klimato pašiltėjimo, kad medžius masiškai puola kinivarpos ir kiti parazitai.
Turėdami laiko pavartykime profesoriaus T. Ivanausko išleistas knygas „Lietuvos paukščiai“ ir „Pasaulio paukščiai“, taip pat ir 1979 metais „Mokslo“ leidyklos išleistą V. Logmino knygą „Lietuvos paukščiai“. Matysime, kad šiuo metu jau dauguma paukščių rūšių realybėje pamatyti jau tapo didelė problema. Katastrofiškai nyksta kukučiai, žalvarniai, pempės, vieversiai, kregždės, kurapkos, griežlės, putpelės, net ir žvirbliai..
Kaimo vietovėse reti svečiai sniegenos ir startos. Evoliucijos kovoje neveiskime papildomai plėšrūnų – efektyviausiai juos pakeičia žmogus. Praėjo tik 50 metų, o sparnuočių rūšių įvairovės gausa kelia nostalgiją neabejingiems gamtai.
Ne laikas grūdinti ir vykdyti atranką puoselėjant plėšrūnus, kai biotopus neigiama linkme žmogus apvertė 180 laipsnių kampu. Norint išgydyti, būtina panaikinti ligos priežastį.
Laukinės faunos nykimas suintensyvėjo ypač paskutiniame 50-tyje, naikinant žemės ūkio produktų gamybai atitinkamus biotopus ir nepaliekant sandėlių atliekų laukinei faunai. Švaru, gražu ir gera, tačiau laikina. Manau, kad dar ne viskas prarasta.
Reikėtų tik susitikti prie bendro stalo Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų bei Seimo atstovams aptarti šioje srityje nepavydėtiną situaciją ir numatyti atitinkamas priemones, kad įvairių rūšių faunos populiacijų lygis artėtų prie XX amžiaus pirmosios pusės. Juk kartais tiek nedaug reikėtų. Tuo pačiu kreipiamės į ūkininkus „Nebūkime abejingi laukinės faunos globai“.
Lesinti ar nelesinti paukščius žiemos metu spręskime protingai. Snieguotą žiemą būtina, nes panaikinome visapusišką prieigą prie mitybos šaltinių. Šventa dvasia paukščiai neišgyvens. Atgaivinkime tradicijas prie namų, mokyklų ir vaikų darželių įrengiant lesyklėles, tik ne dėl vaizdo, bet kad jos taptų ir edukacine priemone.
