Šv. Baltramiejus gyveno I amžiuje ir buvo vienas iš 12 apaštalų. Ruoštis kelionei gandrai pradeda jau nuo rugpjūčio pradžios, teigia ornitologai.
Jaunikliai mankština sparnus, o jų tėvai intensyviai gaudo maistą ir neša savo vaikams, kad tik šie sukauptų pakankamai jėgų. O prasidėjus rugiapjūtei į laukus suskrenda jau ir jauni, ir suaugę paukščiai, ištikimai lydi kombainus ar ražienas suariančius traktorius.
Čia jiems daug lengviau surasti ir sugauti išbaidytus vabzdžius, peles, varles, ištraukti slieką ar kitą „žemės gyventoją“.
Be to, rugpjūčio antroje pusėje suaktyvėja varliagyvių judėjimas, jų jaunikliai migruoja iš džiūstančių balų, pievose daugybė žiogų ir kitų vabzdžių, peliniai graužikai aktyviai kaupia atsargas žiemai, todėl gandrams mitybos sąlygos itin geros. Rugpjūčio pradžioje gandrai dar sugrįžta nakvoti į savo lizdus, tačiau bėgant laikui šis ryšys silpsta ir gandrai nakvynei renkasi laukų ar pamiškių medžius.
Žmonės sako, kad prieš išskrisdami gandrai dar apsilanko gimtuosiuose lizduose – atsisveikinti prieš ilgą kelionę. Tačiau ne visi. Jei pasiseks, tai ražienose ar pievose pavyks pamatyti didesnį susirinkusį gandrų būrį.
Rugsėjo mėnesį istoriškai gandrų išskridimo terminus lemia ne daugeliui paukščių būdingas mitybinių sąlygų pokytis, o meteorologiniai reiškiniai. Tačiau tai nereiškia, kad kiek užtrukę vėlesnių vadų jaunikliai ar skrydžiui dar nepasiruošę (pakankamai maisto atsargų nesukaupę) jų tėvai jau nebegalės migruoti į žiemojimo vietas. Tiesiog jų kelionių sąlygos gali būti ne tokios palankios, nors kartais ir rudens metu šilto oro srovės būna pakankamai stiprios.
Todėl, pasak Ornitologų draugijos, nereikia nerimauti net ir dėl rugsėjo mėnesį stebimų gandrų – maisto jiems tikrai užtektinai, nes vyksta intensyvūs arimai, pievose dar pilną gyvybės.
Tiesiog „rudeniniai“ gandrai, kaip ir daugeliui paukščių rūšių būdingi vėluojantys migrantai, yra šioks toks nukrypimas nuo gamtos taisyklių. Ne veltui žmonės, nusižiūrėję į pasiliktus ir po apylinkes žirgliojančius gandrus, apie nepritapusį vienišių ar senbernį kaimuose sako „vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus“.
Bet vėluojantys išskristi gandrai nereiškia, kad jie žus. Tiesiog, šiems paukščiams „blogiausiu atveju“ gali tekti žiemoti ne mūsų gandrams istoriškai susiformavusiose žiemavietėse – į pietus nuo pusiaujo.
Rudenį stebimi ir žmonių išauginti ar vasarą nuolat maitinti paukščiai. Pastarieji, dėl įpratimo, drąsiai lankosi sodybose ieškodami maisto, čia pasilieka nakvynei. Tačiau taip prarandami laukiniai paukščiai, nes dėl žmogaus geranoriškumo jiems padėti, dėl pasikeitusių įpročių šiuos gandrus gamta praranda.
Jie tiesiog tampa priklausomi nuo žmogaus, t.y. praktiškai naminiais paukščiais. O tokiais jau reikia nuolatos rūpintis. Todėl kiekvienas, prieš pradėdamas maitinti laukinius paukščius, turi rimtai įvertinti ar sugebės tai daryti bent iki pavasario, perspėja ornitologai. Kitaip tokie paukščiai žus. Ir ne dėl gamtos kaltės.
Iš tikrųjų žmonės turėtų globoti tik akivaizdžiai neįgalius gandrus, kurie negali patys išgyventi – sužeistus paukščius ar iš lizdo iškritusius dar neskraidančius ir jauniklius. Baltasis gandras – tolimasis migrantas, keliauja toli – per 2-3 kelionės mėnesius šie paukščiai įveikia 8-11 tūkstančių kilometrų ir kai kurie iš jų pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką.
Šie paukščiai vengia ilgo skrydžio per jūrą (matyt, dėl čia nesiformuojančių šilto oro srovių). Europos populiaciją galima išskirti į dvi migruojančias subpopuliacijas – vakarinę ir rytinę.
Vakarinės subpopuliacijos gandrai migruoja aplenkdami Viduržemio jūrą iš vakarinės pusės per Iberijos pusiasalį ir Gibraltaro sąsiaurį į vakarinę Sacharos regiono dalį Afrikoje. Šie migrantai dažnai pasilieka žiemoti Iberijos pusiasalyje.
Rytinės subpopuliacijos gandrai, tarp jų ir perintys Lietuvoje, migruoja per Bosforo sąsiaurį, aplenkdami Viduržiemio jūrą iš rytinės pusės į rytinę Sacharos dalį, toliau skrisdami Pietų Afrikos link. Svarbi kelionės sustojimo vieta – Sudanas ir Čadas.
Kai kurie gandrai Sudane lieka žiemoti. Ilgos kelionės tikslą pasiekia ne visi – net jei jiems pasiseka įveikti tolimą kelią ir nepalankias oro sąlygas, Etiopijoje, Somalyje, Zaire ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse gandrai medžiojami maistui. Įdomu tai, kad gandrų poros žiemoja atskirai.
Drauge jie būna tik perėjimo sezonu. Įdomu, kad ir baltojo gandro giminaičiai – juodieji gandrai šiuo metu taip pat pradėjo savo rudeninę kelionę į žiemojimo vietas.
Mūsų kraštą jau paliko dauguma baltųjų gandrų. Užtrukę didesni ar mažesni būriai šiuo metu, matyt, laukia geresnio oro, kad šiltos srovės padėtų jiems skristi žiemaviečių link. Taigi, artimiausiomis šiltomis dienomis palydėsime Lietuvos laukuose dar besimaitinančius gandrus ir lauksime jų sugrįžtant kaip pavasario pranašų.
