– Kodėl pasirinkote aplinkosaugininko profesiją?
– Nuo mažens traukė gyvoji gamta ir teisė. Galėjau į teisę stoti – būtų užtekę išlaikyti vieną pasirinktiną egzaminą, nes buvau Respublikinės teisės olimpiados nugalėtojas. Vis dėlto laimėjo gyvūnija ir pasirinkau veterinaro specialybę. Baigęs veterinariją, studijavau aplinkotyrą, ekologiją Mykolo Romerio universitete.
– Aplinkosaugininku dirbate jau beveik 30 metų. Pradėjote dirbti pereinamuoju laikotarpiu, griūvant Sovietų Sąjungai. Kaip pasikeitė požiūris į aplinkos apsaugą?
– Taip, aplinkosaugos srityje pradėjau dirbti 1991 metais. Reikia pasakyti, kad visuomenė labiau myli gamtą, tapo nepakantūs teršėjams. Žmonės domisi, skambina, rūpinasi gyvąja gamta. O anksčiau dažniausiai numodavo ranka – ai, čia viskas valdiška, ne mano, galiu daryti, ką noriu. Pradėjus dirbti, dar buvo kolūkiai, vėliau – žemės ūkio bendrovės, ir dirbdavo tie patys inspektoriai, Biržuose tik dviese. Ryte ar dienos metu važiuodavom kontroliuoti objektų, naktimis arba po darbo valandų gaudydavom brakonierius. Nuolatos būdavom be miego, niekas papildomai nemokėdavo – dirbdavom savanoriškai.
– O kaip dabar?
– Dabar geriau, veikla reglamentuota teisės aktais, daugmaž pasiskirstyta sritimis, tad visi pagrindinį dėmesį joms ir skiria. Be abejo, dar ir būdraujame. Būdravimas – savanoriškas inspektoriaus sutikimas dirbti ir po darbo. Būdraujantis pareigūnas visą laiką turi būti pasiekiamas telefonu, kad, gavęs pranešimą apie aplinkosauginį pažeidimą, galėtų per pusvalandį sureaguoti. Vakarais tai dažniausiai brakonieriavimo (žvejybos ar medžioklės) atvejai, rečiau – atliekų deginimas, tarša.
– Ar dažnai tenka būdrauti?
– Porą metų nebebūdrauju – jau reikia ir poilsio. Anksčiau už būdravimą atlyginimo negaudavome – nei paprasti žmonės, nei valdžia nevertino, kad dirbam dieną naktį. Būdavo, kad kelias savaites iš eilės beveik nemiegodavome. Be to, dar ir pasalas organizuodavome...
– Kiek laiko išbūdavote pasalose?
– Buvo vienas įsimintinas atvejis. Vėlyvų rudenį (šalta, lietus pila kaip iš kibiro) tris savaites pasaloje pasikeisdami išbuvome dviese: vienas – vieną naktį, kolega – kitą. Po dviejų savaičių vyresnysis kolega pavargo, o aš – jaunesnis, užsispyręs, vis tiek sėdėdavau per naktis, nors dieną ir važiuodavau į darbą. Galiausiai tikslą pasiekiau: pagavau beveik pusę oficialių vieno medžiotojų būrelio narių, brakonieriaujančių Biržų rajono plotuose.
Vidury nakties jie atvažiavo keliais automobiliais, išstatė medžiotojus didžiulėje laukymėje, maždaug kilometro suvirš ilgio ir apie 700–800 metrų pločio, tarp miškų prie kelio. Vienintelis privažiavimas buvo nuo kelio per griovį, kurį aš užblokavau savo automobiliu. Pamačiau, kaip jie automobiliais važinėja viduryje lauko ir šaudo į šernus (tąkart sumedžiojo du). Kai brakonieriai pabandė išvažiuoti per tą vienintelį išvažiavimą, aš juos sulaikiau. Žinoma, buvo rizikinga, nes vyrai ginkluoti, karšti ir pikti, pakliuvo tik vienam inspektoriui.
– Vadinasi, pavojingų situacijų būdavo?
– Anksčiau sulaikant pažeidėjus panaudoti fizinę jėgą reikėdavo dažnai – pamatę, kad inspektorius vienas, jie priešindavosi. O jei tai būdavo iškart keli vyrai, tekdavo griebtis specialių veiksmų. Kartą gavau pranešimą, kad du vyrai gyvena prie upės ir jau kelias paras brakonieriauja. Nuvykęs patikrinti radau juos išgėrusius viduryje dienos miegančius prie laužavietės. Radau ir įrankius, patvirtinančius, kad jie tikrai žvejoja ir vėžiauja draudžiamu metu.
Kai pagalvoji, pažeidimas ne toks jau reikšmingas, bet vienas vyriukas iš viso buvo sėdėjęs apie 17 metų, kitas kiek trumpiau. Paliepus susirinkti įrankius – užmestus bučiukus, jie pasipiktino ir puolė mane. Vienas su peiliu, kitas su kirviu. Galiausiai tvojo pagaliu per galvą – smūgio išvengiau, bet sulaužė ranką. Aš atsitraukiau, išsikviečiau policiją. Paskui jie gavo kalėjimo.
– Girdėjau, kad esate susidūręs akis į akį ir su meška.
– Susidūriau visai atsitiktinai, žvalgydamas vietovę tarp Latvijos ir Lietuvos, kur būdavo dažnai brakonieriaujama. Pavakary einu per lauką ir jaučiu, kad kažkas žiūri. Atsisuku, iš pradžių pagalvojau, kad šernas, bet pasižiūriu – atsistojo ant dviejų kojų.
Tada supratau, kad meška. Atstumas tarp mūsų 50 metrų, bet vėjas man palankus, ji manęs neužuodė, nors matė. Stovėjau nejudėdamas ir stebėjau ją. Iki automobilio taip pat 50 metrų. Jei būtų puolusi vytis, nebūčiau spėjęs nubėgti – meška bėga dvigubai greičiau už žmogų, todėl galimybių pabėgti plikam lauke beveik nėra. Taigi stovėjom ir vienas kitą stebėjom (žiūrėjom vienas kitam į akis).
Meška bandė suprasti, ar aš keliu jai grėsmę, o kadangi nejudėjau, ji nesuprato, kas aš. Pastovėjusi ne daugiau kaip porą minučių, nusileido ant keturių kojų ir puslankiu iš lėto grįžo į mišką.
– Pats esate giluminio nardymo meistras. Ar šie įgūdžiai pravertė darbe?
– Pradėjau nardyti būdamas 16 metų, 18-os baigiau narų akvalangininkų gelbėtojų kursus ir gavau naro gelbėtojo pažymėjimą. O tada, išlaikęs egzaminą, įstojau į Medžiotojų povandenininkų draugiją. Biržų rajone nėra tokių telkinių, kuriuose būtų galima medžioti po vandeniu, bet nardyti nedraudžiama.
Mėgdavau panardyti ir nardydamas surinkdavau begalę žvejybos įrankių: tiek bučiukų, tiek statomųjų tinklų. Netgi brakonierių esu pagavęs nardydamas. Vieną pavasarį trise surengėme reidą prie Nemunėlio upės. Gegužės pradžia, vanduo šaltas, dar potvynis nesibaigęs. Staiga pastebėjome, kad vienoje valtyje trys vyrai brakonieriauja elektros žūklės aparatu.
Priplaukę prie kranto, jie mus pažino, todėl greitai grįžo į upės vidurį, du maišus žuvų, elektrožūklės aparatus išmetė į vandenį, o patys išplaukė į Latviją. Tada aš nusirengiau ir šaltame vandenyje valandą suvirš nardžiau rinkdamas įkalčius: surinkau visas užmuštas žuvis, elektros aparatą, tinklus. Kadangi tuos žmonės pažinome, per teismus pavyko įrodyti pažeidimą.
– Kokių dalykų žvejyboje nepateisinate kaip žvejys mėgėjas?
– Nepateisinu draudžiamų priemonių, jų dar pasitaiko, bet vis rečiau. Kalbu apie žūklę elektros prietaisais. Esu sulaikęs brakonierius, kurie turėjo į ritę suvyniotą kilometro kabelį. Taip „žvejojant“ žūsta visa vandens gyvūnija: žuvys, vėžiagyviai, sraigės, planktonas, netgi augmenija. Upės atkarpa, per kurią praeina tokie „elektrikai“ su aukštos įtampos elektros srove, iš esmės miršta keleriems metams.
Blogybė – ir žvejyba neršto metu. Neršdamos žuvys susiburia į dideles grupes, todėl per trumpą laiką galima jų pagauti labai daug. Bet tada jos nebepalieka palikuonių ir pasekmės būna ilgalaikės. Džiaugiuosi, kad atgyvena tampa lydekų badymas žeberklais neršto metu, – mūsų darbas davė rezultatų.
– Kuo jus žavi aplinkosaugininko profesija?
– Patinka man toks darbas. Gaunu adrenalino, patinka stebėti pokyčius gamtoje, patinka padėti gyvūnams. Ir savo dukroms šią meilę įskiepijau. O mane taip išaugino tėvelis – jis buvo ir žvejys, ir medžiotojas. Mano požiūris į gamtą ne vartotojiškas, o stebėtojo, iš gamtos imu tik tiek, kiek būtina, ir kuo toliau, tuo mažiau. Pagaunu žuvį – ir paleidžiu. Medžioti kitąkart važiuoju net neimdamas šautuvo.
Nors mūsų darbas nėra tiesiogiai susijęs su gyvūnų gelbėjimu, daugybę kartų tai dariau: esu gelbėjęs iš lizdo iškritusius pelėdžiukus, gandrus ir kitus paukščiukus, padėjęs žalčiams, į medį įsilipusioms katėms. Žalčiai, baigiantis vasarai, ieško šilto sauso prieglobsčio, todėl šliaužia į sodybas ir patenka į gyvenamąsias patalpas.
Teko begalę žalčių sugauti, išnešti ir apgyvendinti ten, kur jiems žiemą bus saugu. Kartą žmonės paskambino dėl gyvatės marguolės. O kas daugiau ją pagaus? Mums nepriklauso, bet man pačiam įdomu, todėl gaudydavau. Nesvarbu, ar laisvalaikis, ar atostogos, važiuoji ir padedi.
Prieš trejus metus paskambino žmogus iš Biržų ir pasakė, kad jo katinas įsikorė į medį. Įlipau į tą medį – jame jaunas veislinis katinas.
Įsilipti gali – nulipti bijo. Įsivaizduokit, gyvūnėlis pajuto, kad aš jį gelbėsiu. Viena ranka prie krūtinės prisispaudžiau katiną, kita ranka laikydamasis lipu: tik gana rizikinga – šakos ir plonos, ir lūžti gali. Tada jis, vargšas, kaip žinodamas užlipo man ant peties ir visą laiką, kol jau tvirtai laikydamasis lipau iš to aukšto medžio, taip pratupėjo.
