Širšės priklauso vabzdžių klasei, plėviasparnių būriui, širšių gentyje – 22 rūšys, Lietuvoje – 3 rūšys. Didžiausia – paprastoji širšė arba širšuolas, germaninė širšė, kuri lizdus įsikuria žemėje, ir rudoji širšė su raudonu pilvelio pamatu. Pastarosios dvi rūšys žymiai smulkesnės nei širšuolas.
Širšės iš medienos ir seilių gamina lizdus, siekiančius neretai futbolo kamuolio dydį. Peržiemojusi širšės patelė į kelias šešiakampes akutes deda kiaušinėlius ir išsiritusias lervas maitina suvirškintų vabzdžių tyrele.
Išaugusios smulkios širšių darbininkės plečią lizdo statybą, prižiūri, augina kitos kartos palikuonius, tokiu būdu per vasarą širšių šeima gali siekti keletą tūkstančių vienetų. Rudeninės kartos vabzdžiai deda neapvaisintus kiaušinėlius, iš kurių išauga patinėliai, atitikmuo bitėms būtų tranai.
Rudenį apvaisinta šeimos motinėlė išaugina moteriškos lyties širšes, kurios peržiemojusios pradeda naujos šeimos kūrimo ciklą. Visos širšių darbininkės ir patinėliai (tranai) išmiršta, neišlieka žiemoti. Taigi, šių bendruomeninių vabzdžių gyvenimas labai panašus į bičių.
Tad širšės naudingos ar žalingos? Jei žiūrėti per biologinę prizmę, tai gamtoje nėra nei naudingų, nei žalingų gyvių. Miškuose, sodybvietėse jos sunaikina daug kenksmingų vabzdžių, bet kas laiko bites, jos labai nepageidautinos.
Kai kuriuose šalyse įtrauktos į globotinų saugomų gyvūnų sąrašą. Jos nėra agresyvios žmonėms, jei jų nekliudai ir nesi arti jų lizdų. Labai pavojingas įkandimas vaikams, o jos gali įgelti keletą kartų, bet geluonis nelieka aukoje, kaip bičių.
Prisimenu, kai su tėvais gyvenau kaime dar būdamas pradinukas, besidomėdamas aplink esančiais visais gyviais, pirmą kartą susidūręs su nepažįstama širše bandžiau ją pasigauti ir susipažinti iš arčiau, kas per padaras.
Besivaikant su alksnio šakele, priartėjau prie lizdavietės mano gigantiškų gluosnių („baobabų“) alėjoje, kur greta kitų gyvūnų skirtinguose medžiuose gyveno ir širšės. Man naujas nepažintas vabzdys taip įsegė į kaktą, kad rėkdamas, cypdamas iš skausmo lėkiau į namus pas tėvus greitos pagalbos.
Nuo tada širšė tapo man labiausiai nekenčiamu gyviu, kad pavakariais, prisiruošęs iš purvo ir molio gumulų, eidavau bombarduoti jų lizdų gluosnyje. Po kelių tokių operacijų jos išsidangino kitur laimės ieškoti. Daugiau ir iki šiol širšės įkandimo nepatyriau.
Širšės paplitusios visuose žemynuose, jų nebuvo tik Australijoje ir Naujoje Zelandijoje, bet ir ten kažkokiais keliais jos pateko.
Dabar visas pasaulis sunerimęs, kad plinta azijinės gigantiškos širšės žudikės. Jau jos užtinkamos JAV ir Kanadoje, mūsų žemyne – Didžiojoje Britanijoje. Nuo jų įkandimo Japonijoje kasmet miršta nuo 20 iki 50 žmonių. Jeigu klimatas šiltės, gali ir mūsų šalyje jų atsirasti. Belieka atidžiai stebėti mūsiškes ir perspėti galimai naujų invazinių širšių atsiradimui mūsų geografinėje klimatinėje juostoje.
Pavasari pats palankiausias metas neleisti mūsiškėms širšėms išplisti, lengva privilioti į butelius įpilta praskiesta uogiene su kriaušes gabaliukais.
