Socialiniuose tinkluose ėmė plisti žiauriaus elgesio su laukiniu gyvūnu kadrai. Asmuo, savo feisbuko profilyje pasivadinęs „Arturas Pesliakas“, paviešino vaizdus, kaip susidorojo su jam po kojomis pasimaišiusiu žalčiu. Vyras žaltį pakorė ir didžiuodamasis tokiu poelgiu demonstravo nepadorius gestus.

„Už tai, kad maišė žvejoti, buvo buvausta mirties bausme“, – po savo niekingo poelgio pasirašė vyras. Jo viešame feisbuko profilyje pažymėta, kad vyras gyvena Vilniuje. Tiesa, tikėtina, kad egzekuciją surengė ne pats „Arturas Pesliakas“, o jam artimas žmogus arba tai padarė keliese. 

Tokiu vyro poelgiu netruko pasipiktinti visuomenė. Menininkė ir gamtos mylėtoja Ilzė Butkutė savo feisbuko profilyje teigė: „Įspėju: kraupūs vaizdai. Tačiau pasaulyje vyksta ir tai.

Žaltys „trukdė“ galimai didžiulių problemų turinčiam ir dar didesnių neabejotinai turėsiančiam žmogui – tai degradas nubaudė žaltį mirties bausme. Istorija klaiki, tačiau tegul beprasmė žalčio auka tampa precedentu. Dalinkitės, ką galima padaryti, kur kreiptis.

Galbūt atsirastų teisininkas, kuris apsiimtų nuolat (už sutartą atlygį) spręsti tokias ir panašias problemas. Čia reik skalpelio tikslumo sprendimų, o ne jūros emocijų taip nieko realaus ir nenuveikiant.

„Herojų“ viešinu, nes jo „pasididžiavimo“ postas buvo viešas. Plius yra tendencija: labai žiaurus elgesys su gyvūnais dažnai signalizuoja ir apie galimą / gresiantį labai žiaurų elgesį su žmonėmis. Todėl fiksuoti, pranešti, atiduoti teisėsaugai tiesiog būtina“, – teigė I. Butkutė.

Gresia baudžiamoji atsakomybė

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 310 straipsniu, tas, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.

Žaltys

Lietuvoje gana dažnas. Lietuvoje pagonybės laikais būtent šios rūšies žalčiai buvo laikomi kaip naminiai gyvūnėliai reguliuoti graužikų populiacijas. Geltonskruostis žaltys panašus į paprastąją angį, pagrindinis skirtumas – galvos šonuose esančios dvi gelsvos ar oranžinės dėmės. Atskirti žaltį nuo angies galima ir pagal akies vyzdžius – žalčio vyzdžiai apvalūs, o angies elipsės formos, kaip katino.

Be to, žaltys pilkas ar juodas, be zigzago nugaroje. Dažnai su tamsesnėmis dėmėmis ar siauromis skersinėmis juostomis.

Neretai tinklą primenantis raštas, tačiau ne toks ryškus kaip angių. Kūno ilgis labai nevienodas, maždaug nuo 65 cm ir iki 140 cm, kartais pasitaiko iki 2 m. Patelės didesnės už patinėlius, o patinėliai palyginus retokai užauga didesni nei 110 cm ilgio. Tai gana judrios ir greitos gyvatės, kurios gerai plaukioja ir nardo.

Po vandeniu išbūna apie tris minutes. Jos nėra nuodingos ir pavojingos žmonėms. Negalėdami pabėgti nuo persekiotojų, šie žalčiai šnypščia ir gąsdina staigiais galvos judesiais.

Pagauti ginasi išpurkšdami iš kloakos labai nemalonaus kvapo, balkšvai gelsvą skystį. Jei reikia, apsimeta negyvi. Tuomet suglemba, išsižioja, tačiau paleisti greitai „atgyja“. Gyvena vandens telkinių pakrantėse, užliejamose pievose, pelkėse, drėgnuose miškuose. Sutinkami ir prie sodybų, senose kirtavietėse.

Medžioja sausumoje ir vandenyje, grobį ryja gyvą. Minta varliagyviais, jų buožgalviais, kartais driežais, mažomis žuvytėmis ir smulkiais paukščiais ir žinduoliais. O dar nesuaugę jaunikliai minta vabzdžiais. Aktyvūs dieną, medžioja ryte ir vakare, nuo 8 iki 19 h.

Žiemos miegu paprastieji žalčiai užmiega spalio arba lapkričio mėnesį, o pabunda kovo arba balandžio mėnesį.

Poruojasi balandžio – gegužės mėnesiais susirinkę prie ežerų, upių šiltų pakrančių. 7–24 kiaušinius deda į lapų krūvas, supuvusius kelmus ar kitas drėgnas šiltas vietas liepos – rugpjūčio mėnesiais. Kiaušiniai vystosi. Vos 10- 20 cm žalčiukai išsirita po 5–8 savaičių, subręsta tik 3-4 metais. Geltonskruosčiai žalčiai gyvena apie 25-28 metus.

Žalčiai mitologijoje

Žaltys – namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė. Jis buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju arba Aušliaviu.

Priskiriamas prie antgamtinių būtybių. Buvo manoma, kad tai protinga nemari būtybė. Žmogaus pagarbą kėlė savotiška žibanti žalčio išvaizda, baimę keliantis žvilgsnis ir tai, kad jis išsineria iš savo odos.

Žalčio totemo kultas išliko ir tada, kai juose buvo apgyvendintos vėlės. Įsigalint žemės ir vandens kultui, žalčiams buvo priskirti kai kurie Žemės ir Saulės atributai. Juos imta laikyti požemių valdovais, gyvulių gydytojais, teikiančiais gyvybę iš žemės.

Be to, žalčiai buvo vegetacinės jėgos ir vaisingumo, žemės derlingumo, saulės simbolis. Žalčiai viską žinojo ir viską mokėjo, rūpinosi žmonių ir namų gerove. Todėl žmonės žalčius laikė namie, maitino, aukojo jiems gaidžius, viščiukus.

Vėlesniais laikais, atsirado ir žalčių vyriausiasis dievaitis Ragis. Žalčiai buvo glaudžiai siejami su vandeniu. Kadangi jie šliaužiojo per lietų, žmonės tikėjo, jog žalčiai susieti su tuo metu nesuprantamu jiems lijimo procesu.

Tautosakoje randami žalčių karalius ir karalienė, vainikuoti aukso vainiku su deimantiniu ragu. Dievas Patrimpas vaizduotas žalčiu su žmogaus galva, ant kurios uždėta karūna.