Apsiginklavęs šiuolaikine fotografavimo technika Darius mišką aplanko kone kasdien. Jei taikosi išskirtinių žvėrių kadrų, į mišką važiuoja, kai saulė teka arba leidžiasi, nes dienomis žvėrys nėra aktyvūs. Be to, ir apšvietimas kur gražesnis per saulėtekį arba saulėlydį.
„Vasarą saulė kyla anksti, todėl mišką aplankyti suspėju dar prieš darbą. Saulėlydžiams darbas irgi netrukdo. Tačiau kad gražiame peizaže ir esant tinkamam apšvietimui užfiksuočiau žvėris ar paukščius, prieš tai turiu susirinkti nemažai informacijos, kur ir kokiu metu jie pasirodo, kur kokiu metų laiku ieško maisto“, – fotografo patirtimi dalijosi Darius.
Kai ieškodavo uralinių pelėdų, dažnai lankydavosi miškuose netoli Biržų. Bet neseniai jų aptiko ir Šimonių girioje. Krekenavoje ieško stumbrų, nes prie Kupiškio jų nėra.
Važinėdamas po miškus Darius per mėnesį sukaria mažiausiai tūkstantį kilometrų. Septyniasdešimt ar šimtas kilometrų nuo Kupiškio ir atgal jo visai negąsdina, o dešimties, dvidešimties kilometrų atstumas – tiesiog ranka pasiekiamas.
Gyvenimo be gamtos Darius jau neįsivaizduoja. Tiek, kiek save atsimena, nuo to laiko ir galėtų žymėti savo bendravimą su gamtos pasauliu: „Augdamas Kupiškio pakraštyje bendraamžių draugų šalia neturėjau, todėl visas mano laisvalaikis prabėgdavo aplinkinėse pievose. Be miško, pievų ar raistų negalėčiau nė dienos išbūti ir dabar.“
Jam gamtoje patinka viskas. Jei turėtų daugiau laiko, fotografuotų ir dangų, ir žvaigždes. Bet ir dabar neapsiriboja tik paukščiais ar žvėrimis. Jo nuotraukose – reti augalai, vabzdžiai, drugeliai.
„Vaikystėje žvėris ir paukščius stebėdavau pro žiūronus. Pradėjęs fotografuoti, paauglystėje naudojausi sovietiniu tėvo fotoaparatu „Zenit“. Tik labai vargindavo juostelių ryškinimas. Tekdavo jas vežti į Panevėžį.
Vėliau ėmiau domėtis, kokia fototechnika geriausiai tinka fotografuojant gamtoje. Dabar jau esu įsigijęs ir šiuolaikiškų kamerų, ir tinkamų žvėrims bei paukščiams fotografuoti objektyvų“, – pasakojo Darius.
Kokius paukščius ar žvėris jis labiausiai mėgsta stebėti pro objektyvą? Darius prisipažino vieno atsakymo neturįs: „Patinka retai sutinkami ir sunkiausiai įamžinami. Tarkim, lokiai. Jie į Lietuvą užklysta iš Baltarusijos arba Latvijos. Žinau, kad vienas praėjusių metų žiemą netoli Ukmergės net žiemojo. Bet dar nesu susitikęs su lokiu, tik pėdų yra tekę aptikti.“
Paklaustas, ar nebijo miške kada nors akis į akį sutikti lokį, Darius šyptelėjo: „Ne žvėrių reikia bijoti, o žmonių. Juk jie – mažiausiai prognozuojami. Be to, gyvūnų elgesį, turint žinių apie jų gyvenimą, galima ir nuspėti.
Svarbiausia – neerzinti, neprovokuoti jų. Bandydamas nufotografuoti vieną ar kitą gyvūną visada turiu atlikti namų darbus, suprasti, kur ir kokiu metu geriausia jų tykoti.“
Darius puikiai žino, kad kai kurie žvėrys įspūdingiausi rujos metu.
Iš barsukų, palikusių savo urvus, elgesio galima sukurti nepaprastai iškalbingų nuotraukų.
Nors šiemet visoje Lietuvoje žiemos beveik nebuvo, Dariui savo kolekcijoje pavyko pažymėti nuotraukas žiemos mėnesių datomis.
„Kelias dienas miškuose aplink Kupiškį buvo priversta tiek sniego, kad net medžių šakos linko. Peizažai buvo tikrai iškalbingi. Žiemos fone įamžinau ir elnius, ir briedžius, nors kai kam gali atrodyti, kad tie vaizdai – pernykščiai.
Tik gaila, kad iki šiol dar nepavyko žiemą nufotografuoti lūšių“, – įspūdžiais iš miško dalijosi Darius.
Paukščius Darius fotografuoja iš paties pasidarytų slėptuvių, o žvėris – sėlindamas. Yra buvę taip, kad, norėdamas objektyvu pagauti įspūdingą briedį, link jo kokius šimtą penkiasdešimt metrų po mažą žingsnelį sėlino gal tris valandas.
„Pradedančių fotografų klaida – žvėris fotografuoti iš aukštai, iš medžiotojų bokštelių. Iš savo ilgametės patirties žinau, kad kuo žemesnis kampas, tuo geresnė nuotrauka.
Man patinka, kai pavyksta žvėris pergudrauti, pajausti, kada galima link jų judėti, kada – ne. Žvėris užsimerkia sekundei, aš žengiu žingsnelį, dar sekundei – dar žingsnį“, – apie medžioklės su objektyvu niuansus pasakojo Darius.
Tykojant žvėrių jam ne kartą yra tekę juos ir gelbėti. Prieš kurį laiką, kai dar siausdavo pamiškėse vadinamieji brakonieriai kilpininkai, Darius iš kilpų yra išvadavęs nemažai stirnų.
Pavasarį Darių džiugina atgyjantis miškas, kai ima skambėti paukščių simfonijos.
Ypač įspūdingi tetervinai, kai vyksta jų tuoktuvės.
Kai pradeda burbuliuoti, miškas prisipildo duslių garsų.
Vietų, kurias tetervinai, tikėtina, pasirinks tuoktuvėms, Darius ieškojo dar rudenį.
Išžvalgė keletą aukštapelkių. Čia tykodavo įsimylėjusių tetervinų.
„Kartais jie tuokiasi ir kokiose nors ražienose, bet aukštapelkėse kur kas gražesnė aplinka“, – pasakojo Darius.
Neramus tuo metu ir jo paties gyvenimas: kadangi tetervinų vestuvės prasideda prieš saulėtekį, miške tekdavo būti likus bent pusantros valandos iki saulės patekėjimo, todėl keldavosi antrą ar trečią valandą nakties.
„Lėkdavau net vidury nakties. Klampodavau kelis kilometrus su visa įranga į numatytą vietą kur nors pelkėje. Žinodavau, po kokiu medžiu atsisėsiu, bet prieš tai ten palikdavau atšvaitėlį, kad pasišvietęs žibintuvėliu rasčiau, kur eiti.
Turėdavau sėlinti lyg gudrus žvėris labai tyliai, nors ir žvėrys, ir paukščiai per rują šiek tiek praranda budrumą, nes jiems svarbiau kiti dalykai“, – įsitikino Darius.
Ne kartą matęs tetervinų tuoktuves, kiekvienais metais jis patiria vis įdomesnių įspūdžių. Šiemet per patinų kovas dėl patelių teko išvysti ir kraujo, ir debesis plunksnų.
Tiesa, dalyvauti tokiose vestuvėse Darius galėdavo tik savaitgaliais – jei būtų važiavęs į mišką naktimis, darbo dienomis nebūtų turėjęs jėgų dirbti: „Bet ne visi savaitgaliai buvo tinkami.
Tetervinų tuoktuvėms būtinas geras oras – giedri, nevėjuoti, šiek tiek su šalna rytai.“
Dariui pavyko užfiksuoti ausuotųjų kragų vestuves, kurias būtų galima palyginti su nepaprastai įspūdingais šokiais ant vandens.
Darius į paukščių tuoktuves ruošėsi neblogai padirbėjęs rengdamasis visų plėšrūnų vestuvėms. Iki kovo poravosi vilkai, lapės, lūšys, bebrai. Tokios nuotraukos – itin retos.
„Įsimintiniausios, žinoma, tos paukščių ar žvėrių tuoktuvės, kurias pamatau pirmą kartą. Dabar jau mažai naujų dalykų tuose vaizduose atrandu, bet vis tiek širdis džiaugiasi, dainuoja“, – prisipažino Darius.
Išskirtiniausi jo kadrai, kai mažiausiai jų tikėdavosi. Pernai aukštapelkėje su vilku neplanuotai jam teko praleisti daugiau nei pusvalandį. Atėjo vilkas prie ežero varpinių žolių paskabyti, nes, matyt, priėdus stirnienos su kailiu skrandis sustojo.
„Kai ištinka skrandžio negalavimai, panašiai elgiasi ir šunys, ir katės – ėda smilgas, viksvas ar kitus augalus. Kol tas vilkas paežerėje valėsi skrandį, turėjau išskirtinę progą stebėti jį iš arti ir fotografuoti. Net pafilmavau“, – džiaugėsi Darius.
Ar nebijojo kone akis į akį susitikti su vilku naktį?
„Vilkų greičiausiai bijo tie, kurie vaikystėje dažnai skaitydavo pasakas apie Raudonkepuraitę.
Matyt, kur kas baisiau būtų naktį miške žmogų sutikti. Sutrikčiau labiau, nei sutikęs vilką“, – nusijuokė gamtoje atgaivą radęs verslininkas.
