K. Mažeikos prioritetinių darbų sąrašas sukėlė pyktį: svyra rankos dėl savos tvarkos

Deja, tenka konstatuoti, kad prioritetinių darbų sąrašas pradėtas vykdyti aiškiai ne nuo to galo. Lietuvoje diletantišku genėjimu negailestingai žalojami medžiai, nesilaikant galiojančių genėjimo taisyklių (kurios, beje, yra beviltiškai pasenusios), pasitelkiant sunkiąją techniką, kuri elementariai traiško medžių šaknis „tvarkomi“ parkai, visuomenė pasipiktinusi ir rengia protestus dėl kertamų medžių miestuose ir miesteliuose, bet ministerijai tai nelabai rūpi ir jokios jos pozicijos šiuo opiu klausimu neteko girdėti.

Esame parengę raštiškų pasiūlymų ir nusiuntę juos ministerijai, tačiau iš valdininkų negavome net patvirtinimo, kad juos gavo ir apsvarstys. Norėčiau paaiškinti, kad Lietuvos arboristų asociacija (LARA) vienija per 30 profesionalių ir būsimų arboristų. Kiekvieną dieną susiduriame su medžių, augančių urbanizuotose teritorijose, priežiūra. Dažniausiai tenka gelbėti prieš tai netaisyklingai ir nemokšiškai nugenėtus, o dažnai ir nepataisomai sužalotus medžius.

Skauda širdį tai matant ir žinant, kad niekas už mūsų visų brangaus turto – medžių – sąmoningą žalojimą nebaudžiamas. Priešingai, už tai dar mokami mūsų – mokesčių mokėtojų – pinigai... O ypač pikta, kai matai, kad kai kuriems suinteresuotiesiems ministerijos dėmesio daugiau nei pakanka. Turbūt nesame tokie svarbūs ir nemokame įtikinti...

Kaip jau minėjau, želdinių priežiūros taisyklės beviltiškai pasenusios – želdinių priežiūra reglamentuota prieš 12 metų – LR aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintomis „Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklėmis“. Apie medžių priežiūrą kalbama taisyklių V ir VI skirsnyje. Nors jos ir pasenusios, bet vis dar galiojančios.

Koks paradoksas: taisyklės yra, tačiau vykdant medžių genėjimus, jų nesilaikoma! Didžiausią nerimą kelia tai, kad iki šiol vis dar toleruojamas medžių viršūnių nupjovimas, paliekant pliką stiebą („topinimas“) arba neteisingai suprantamas toks specifinis genėjimas, kaip poliardiravimas, kada nupjaustomos visos smulkiosios šakos, viršūnės, paliekant tik stiebą su keletu stipriai sutrumpintų skeletinių šakų.

Topingas – žymus medžio fiziologinio gyvybingumo sumažinimas, kas neretai, turint galvoje augavietės apribojimus miesto sąlygomis, priveda prie medžio žūties. Kaip nebūtų keista, tai ne tik toleruojama, tačiau ir propaguojama, kaip geriausia išeitis miestuose, norint kontroliuoti medžio aukštį!

Taip „apgenėtas“ medis, jeigu išgyvena, tampa merdinčiu augalu ir per keletą metų pasidaro pavojingu arba avariniu. Galėčiau įvardinti daugybę genėjimo klaidų, kurios ypač kenkia medžiams, tačiau straipsnis tuomet būtų labai ilgas. Pasidairykime po parkus.

Čia išgenėta vidinė ir išorinės alėjos dalys. 90% padarytų pjūvių yra atlikti neprofesionaliai: nupjauti šakų kakleliai, pjaustant sausas šakas nupjautas jau susiformavęs kaliusas, palikti šakų kelmeliai, atliekant redukcinius pjūvius nesilaikoma taisyklingo šakos nupjovimo kampo (didelis žaizdos plotas), iš šakų formuojamos „liūto uodegos“ ir kt.

Genėjimas vykdomas naudojant tik grandininį pjūklą, kuriuo pažeidžiamos kitos šakos ar medžių kamienai. Medžiai genimi naudojant automobilinę kėlimo platformą, o genėjimui vadovauja platformos operatorius, bet toli gražu ne darbus turintis prižiūrėti arboristas. Tokie veiksmai kelia pagrįstas abejones genėjimo darbus atliekančių darbininkų kvalifikacija.

Baltųjų vartų alėja iki šio genėjimo buvo vienintelė geriausiai išsilaikiusi iš visų kitų, yra dvaro prezentacinė alėja, todėl tokie genėjimo darbai negalėjo būti toleruojami. Tai ne pratęsė medžių gyvavimo laikotarpį, o jį ženkliai sumažino. Toks genėjimas tik pagreitino medžių senėjimą ir susilpnino jų imunitetą – atsparumą ligoms ir puvinio plitimui.

Graudu pasidairius ir po jį: medžių šakų pjūviai atlikti nemokšiškai, naudojant tik grandininį pjūklą, palikti kelmeliai, pažeisti kamienai ir gretimos šakos.

Genėjimo metu pašalinti dideli kiekiai lapijos ir šakų, taip stipriai sumažinant medžių fiziologinį gyvybingumą ir padidinant jų lūžio ar išvirtimo pavojų. Nupjautos didelio skersmens skeletinės šakos, tad netolimoje ateityje pjūvių vietoje formuosis drevės ir potencialios lūžio vietos.

Lajų sutvirtinimas specialiais lynais atliktas neprofesionaliai, nesilaikant gamintojo instrukcijų, perkrovos atveju tokie surišimai nelaikys šakų ar kamienų, t.y., neatliks savo funkcijos.

Ne ką geriau ir čia. Didžiajai medžių daliai taikytas lajų sukėlimo būdas. Lajų viršutinė dalis neretinta. Greičiausiai genėjimas irgi buvo vykdomas iš kilnojamojo bokštelio. Šiuo būdu genint medį sudėtinga praretinti lają, kadangi bokštelio lopšys trukdo patekti prie kamieno neaplaužant šakų.

Reikėjo taikyti laipiojimo medžio lajoje būdą, bet akivaizdžiai to nebuvo padaryta arba tokiu būdu apgenėti tik vienetai. Nepraretintos ir sukeltos lajos padidina medžių lūžių ir išvirtimų riziką, ypač turint galvoje pajūryje siautėjančius vėjus.

Apskritai, pasidairius, kaip parkuose nugenėti medžiai, atrodo, kad juos norima ne išsaugoti, o sunaikinti. Negi medis Lietuvoje, ypač brandus, nėra jokia vertybė?..

Didžiulį nerimą kelia ir AB „Kelių priežiūra“ darbininkų apgenėti pakelių medžiai. Jiems apskritai negalioja jokios medžių priežiūros taisyklės – darbininkai pjausto šakas ir kamienus taip, kaip jiems atrodo geriau.

Panaši situacija ir tos pačios klaidos būdingos AB ESO samdomų įmonių ar asmenų, atliekančių želdinių priežiūrą po elektros perdavimo oro linijomis arba prie jų.

Negailestingai pjaustomos tiek jaunų, tiek brandžių medžių viršūnės ir stambiosios šakos, nesilaikant jokių taisyklių. Svarbiausia taisyklė, kad būtų išlaikomi reikalaujami atstumai nuo želdinių iki elektros laidų. Visiškai neatsižvelgiama į medžių fiziologiją ir gyvybines funkcijas, medžiai pasmerkiami sunykimui.

Profesionalūs ir sertifikuoti arboristai vadovaujasi ne tik Lietuvoje galiojančiomis taisyklėmis, bet ir Europoje galiojančiais medžių priežiūros standartais. Tam reikalinga ne tik patirtis, bet ir specialios žinios. Tuo tarpu stebint Lietuvoje „apgenėtus“ medžius, peršasi išvada, kad specialių žinių, nereikia ir jų niekas nereikalauja. Pasigendame Aplinkos apsaugos departamento prie AM (AAD) atsakingų pareigūnų principingo požiūrio ir pozicijos. Taisyklių nepaisymas paprastai gimsta dėl tolerancijos pažeidimams ir tvirtos pozicijos nebuvimo.

Juo labiau, kad LR Administracinių nusižengimų kodekso 281 str. numato administracinę atsakomybę. Taigi, AAD rankose yra visi svertai, kad nors ir pasenusių, tačiau vis dar galiojančių taisyklių būtų paisoma ir tuoj pat būtų stabdomas miestuose ir miesteliuose augančių medžių žalojimas ir luošinimas.

Labai svarbu, kad AAD pareigūnai atkreiptų ypatingą dėmesį į aukščiau išvardytas klaidas, o ne susikoncentruotų tik į medžių žaizdų uždažymą, kuris Europoje jau seniai netaikomas.

Kaip esame informuoti, Želdynų įstatymo pakeitimo projektą planuojama svarstyti Seimo pavasario sesijoje. Tačiau jo priėmimas užtruks. LARA yra parengusi ir jau seniai pateikusi Aplinkos ministerijos atstovams naujų taisyklių projektą. Tačiau ilgą laiką buvo teigta, kad kol nepatvirtintas naujas Želdynų įstatymas, jokie poįstatyminiai aktai negalimi.

Tad ir naujų taisyklių teks laukti. Bet, pasirodo, kas negalima jaučiui, galima Jupiteriui: nuo 2020-01-08 įsigaliojo nauja 2008 m. sausio 31 d. Nr. D1-87 Aplinkos ministro įsakymo „Dėl saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo“ redakcija.

Šio įsakymo 21 punkto nuostata draudžia medžius kirsti ir genėti intensyviausiu laukinių paukščių veisimosi laikotarpiu, nuo kovo 15 d. iki rugpjūčio 1 d., su kai kuriomis išimtimis.

Remiantis Europos šalių patirtimi, kur arboristikos tradicijos daug gilesnės negu Lietuvoje, geriausias metas genėti medžius yra vasara, t. y., vegetacijos laikotarpiu. Tada medžiai gyvybingiausi, lengviau perneša genėjimą, geriau užsigydo žaizdas. Vadovaujantis minėtu ministro įsakymu, geriausias laikas genėjimui – išeliminuojamas. Numatytos tam tikros išimtys, tačiau kaip jas įgyvendinti praktikoje – nenumatyta.

Draudimas netaikomas, jei genimos ne didesnės nei 5 cm skersmens šakos pjūvio vietoje. Tokiu atveju draudimas genėti intensyviausiu paukščių perėjimo metu netenka prasmės. Medį galima genėti, nors jame ir yra paukščio perimvietė. Vadinasi, pripažįstama, kad genėjimas neturi didelės įtakos paukščių veisimuisi. Tačiau, jei akivaizdžiai matoma, kad medyje perimviečių nėra, bet reikia pašalinti storesnę nei 5 cm skersmens šaką, įsakymas to atlikti neleidžia.

Dar vienas dalykas, rodantis, kad ne paukščiai čia svarbiausia, yra teiginys, kad šie draudimai galioja tik saugotiniems medžiams. Tai reiškia, kad nesaugotinų medžių genėjimui sprendimą galima priimti be ornitologo, o saugotiniems – tik su ornitologo leidimu. Tad pagrįstai kyla klausimas, ką siekiama saugoti šio įsakymo punktu? Juk paukštis vietą perėjimui renkasi neatsižvelgdamas į tai, ar tas medis saugotinas, ar pripažintas invaziniu ir nesaugotinu.

Yra ir dar viena problema – savivaldybės biudžetus pasitvirtina apie vasario mėnesį, tad joms pavasarį faktiškai lieka apie 1 mėnesis medžiams prižiūrėti. Vėliau lieka rudens laikotarpis, kada ženkliai padidėja nepalankių orų metas.

Turint omeny, kad medžių genėti nerekomenduojama skleidžiantis lapams ir juos metant, prarandamas dar vienas mėnuo. Medžių genėjimui lieka visai nedaug laiko – vos 4 mėnesiai per metus. Be to, šio straipsnio formuluotėje yra neaiškumų, be to, prisideda ornitologo faktorius (reikia ieškoti šio specialisto, ne visur jų yra), savivaldybės pareiškia, kad šiuo laikotarpiu leidimai genėjimui nebus išduodami.

Tai oficialiai savo paskyroje buvo paskelbusi Marijampolės savivaldybė. Manau, kad ir daugelio kitų savivaldybių administracijos mąsto panašiai, siekdamos išvengti bereikalingos sumaišties. LARA yra nusiuntusi ministerijai savo siūlymus, tačiau į juos nereaguojama.

Mūsų nuomone, prioritetas mieste pirmiausiai turi ir privalo būti sveikas medis. Jei nebus tinkamai prižiūrėtų ir sutvarkytų sveikų medžių, nebus ne tik kur perėti, o greitu laiku neliks ir kam. Turėdami sveikus gražius medžius mieste, turėsime ir perinčių paukščių, kurių populiacija tik didės. Būtų tiesiog neatsakinga drausti genėti medžius miestuose ir miesteliuose pačiu naudingiausiu ir geriausiu medžiams, o ne žmonėms ar paukščiams, laiku.

LARA siūlė ir tiesiog primygtinai prašė Aplinkos ministro suorganizuoti apskritojo stalo diskusiją su ministerijos atsakingais pareigūnais, AAD pareigūnais, AB „Kelių priežiūra“, AB ESO atstovais, Savivaldybių asociacijos atstovais.

Karantino sąlygomis tai įmanoma atlikti ir nuotoliniu būdu. Tačiau jokio atsakymo ar pasiūlymo šiais klausimais iš Aplinkos ministerijos nesulaukėme. AM ministrui labiau rūpėjo prastumti Medžioklės taisyklėse leidimą medžioti su lankais, nei pagaliau patvirtinti naujas želdinių priežiūros taisykles.

Koks procentas Lietuvos gyventojų trokšta medžioti su lankais ir kiek jų trokšta matyti pavyzdingai prižiūrėtus želdinius ir mėgautis jų teikiama nauda?! Kam tarnauja aplinkos ministras: saujelei medžiotojų, ar Lietuvos žmonėms? Pasipiktinimui nėra ribų – svyra rankos...