Gamtininkai pabrėžia: žaltys yra visiškai nepavojingas ir neagresyvus. Priešingai – itin atsargus roplys.
Lietuvoje labiausiai paplitęs geltonskruostis žaltys – jis galvos šonuose turi dvi gelsvas ar oranžines dėmes. O lygiažvynis žaltys yra retas, įtrauktas į Lietuvos saugomų gyvūnų sąrašą.
Spalio ir lapkričio mėnesiais užmigę žiemai, žalčiai pabunda vėliausiai balandį ir gegužę poruojasi susirinkę drėgnose vietovėse – prie ežerų, upių.
Žalčio patelės kiaušinius deda liepą–rugpjūtį drėgnose ir šiltose vietose: lapų krūvose, kelmų puvenose. Rudeniop išsirita 10–20 cm ilgio žalčiukai.
Geltonskruosčiai žalčiai gyvena maždaug 25–28 metus ir išauga iki 70–130 cm. Pasitaiko ir žalčių milžinų, siekiančių kone 2 metrus. Tai – patelės, nes patinėliai retai būna ilgesni nei 110 cm.
Žmonės dažnai vengia žalčių bijodami juos supainioti su angimis – vienintelėmis tikrai nuodingomis Lietuvos gyvatėmis. Geltonos dėmės galvos šonuose yra pagrindinis skiriamasis žalčio bruožas.
Bet svarbu žinoti dar vieną dalyką: Lietuvoje angys paprastai būna 50–60 cm ilgio, daugiausia – 80 cm. Tad jei išvydote ilgesnį nei metro roplį, būkite ramūs – tai tikrai žaltys.
Netikėtai užkluptas ir negalėdamas pasprukti žaltys gali šnypšti, daryti staigius galvos judesius, išpurkšti itin nemalonaus kvapo balkšvai gelsvą skystį. Tokia yra jo gynybinė reakcija – kaip ir gebėjimas apsimesti negyvu, o pavojui praėjus akimirksniu atgyti.
Senovės lietuvių mitologijoje žaltys užėmė išskirtinę vietą: buvo laikomas gerąja namų dvasia, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybe.
Profesorius Jonas Balys knygoje „Žalčių gerbimas senovės Lietuvoje“ rašo, kad lietuviai laikė žalčius palovyje arba trobos kampe ir juos pakviesdavo prie aukų stalo: „Žalčiai užlipdavo per drobulę ant stalo, paragaudavo įvairių valgių.
Kai žalčiai pasišalindavo, žmonės džiaugdamiesi valgydavo pirmiausia iš to indo, iš kurio žalčiai paragavo, tikėdamiesi, kad tais metais jiems viskas laimingai klosis.“
Vis dėlto ką daryti, jei žalčių kaimynystė jums visiškai nepageidaujama?
Pirmiausia, pasak gamtininkų, sklypas turi būti tvarkingas, žolė reguliariai pjaunama. O kuriame nors nuošaliame sklypo pakraštyje galima specialiai sukrauti lapų, šakų ar žolių krūvą: jiems pūvant atsirandanti šiluma ir drėgmė vilios žalčius laikytis šabakštyne, nešliaužiant arčiau pastatų.
Jei žaltys vis dėlto atsidūrė ten, kur jūs nepageidaujate, jį geriausia lenkta lazda arba šepečiu atsargiai pakelti ir išnešti į atokesnę drėgną vietą.
