Orai kaip orai kokie dažnai tokiu laiku būna. Gyvoji gamta irgi sulėtinusi savąjį tempą iki jai būdingos ribos. Betgi koks pavasaris be įvykių?
Visai nesvarbu: diena ar naktis, tačiau stebėti yra ką. Dar visai nesenai savaitę trukusios mėnulio pilnaties nušviestomis naktimis traukė slankos.
Regis šie tilvikai šlapynių mėgėjai jokios pelėdos, tačiau mėnesienos šviesos visiškai gana tuoktuvių skrydžiams ir netgi oro kovoms dėl patelių dėmesio su greta plasnojančiais konkurentais. Todėl jau iš vakaro, kuomet dažniausiai tai ir vyksta, tuoktuvės nusitęsė naktin.
Tiktai pačių lutučių, dėl kurių ir keliauta sutemose, girioje išgirdome nedaug. Šiemet – ne jų laikas.
Balandžio septintąją parlėkusios pragydo pirmosios pilkosios pečialindos. Šie vabzdžialesiai paukšteliai tarp tolimųjų migrantų vieni ankstyviausių ir pargrįžę būna pasiruošę ištverti nakties vėsą bei ryto gruodą.
Pusseserė ankstyvoji pečialinda parsirado tik balandžio septynioliktąją ir karklo viršūnėje bandė nedrąsiai giedoti. Ežeruose pasilikę vien didžiųjų ančių patinai kas liudija, kad patelės jau tupi lizduose ant kiaušinių.
Tiktai Gličio ežere balandžio šeštąją matyta cyplių pora dar buvo pakeliui link perimviečių šiaurėje. Dar daugiau šių ančių, jau trylika paukščių prisirinko balandžio viduryje.
Prie jų pulkelio glaudėsi vienišas šaukštasnapės anties patinas. Padrikai šiaurėn tebekeliauja ir šiaurės kikiliai. Kas kita – baltabruviai strazdai, triukšmingais būriais nutupiantys belapius, todėl šviesos nestokojančius juodalksnynus.
Šie šiaurinių platumų gyventojai gūdumos nemėgsta ir smagų jų keliamą klegesį išgirstame tiktai peršviečiamuose miškuose ar jų pakraščiuose.
Po balandžio vidurio šių giesmininkų antplūdžio banga atslūgusi, nes sparnuočiai nukeliavo link šiaurės.
Viksvynuose karaliauja perkūno oželiai. Jų tenai kasmet daug. Mekena, zvimbia, teksi. Miškuose sutinkame nebesislapstančias jerubių poreles. Nebaugūs paukščiai kyla vos už keleto žingsnių.
Netikėta buvo jerubes sutikti kone Gličio paežerėje, kur pelkė plačiai apaugusi vien pušynu kokio paprastai šie paukščiai vengia. Negali žinoti, kodėl taip nutinka.
Gal naujų tinkamų perėti vietų paieškos jerubes nugena į neįprastas buveines? Kaip neaišku, kodėl vieniša didžiojo dančiasnapio patelė plūduriavo Buveinių ežero priekrantėje.
Visgi veikiausiai tai užklydėlis ir nesirengiantis čia perėti sparnuotis. Lizdo statybos darbus tęsia varnėnai, miške šapelius gūžtai renka juodagalvės sniegenos.
Pušyne – uldukų tuoktuvės. Tai – ir skrydžiai ore, ir plakimas sparnais vienas prieš kitą tupint pušies viršūnėje. Pagaliau sugrįžo vėlyvieji uldukų kaimynai miškiniai kalviukai.
Jų giminaitės baltosios kielės dabar linksmai išdykauja kaimų kiemuose, o šie žmogaus draugijos visai neieško ir kuriasi dažnai toli nuo žmonių.
Žiemos kailius vasariniais keičia elniai. Pakanka žvėriui atsigulti, ir jo guolyje ant žemės lieka iškritę plaukų kuokštai. Daugelis žvėrių numetę ragus ir auginasi naujus. Raguoti tiktai jauni patinai.
Baltieji kiškiai jau daugiau rusvi nei balti ir rūpesčių dėl netinkamos maskuotės nekyla.
Tačiau nauja žaluma pievos bei miškai elnių ir kitų žoleėdžių nelepina. Nauja augmenija lyg kažko lūkuriuoja, tačiau ko gero jai labiausiai trūksta vandens.
Net lazdynai, ankstyvieji prabudėliai, žydėję dar sausy, neskuba skleisti lapų, nors pumpurai išbrinkę.
Tik ievos jau lapuotos. Iš sausumos žolinių augalų pirmosios žydėjimu nudžiugino pavasarinės ankstyvės, pražydusios kovo 24 d. ir tebežydinčios iki šiol.
Augalai smulkūs ir žemaūgiai, žiedeliai kukliai balti, todėl reikia skubėti kol jų neužgožė kiti aukštesni žolynai.
Girioje vyraujančiuose spygliuočių miškuose balandžiui gyvybės įpučia geltonai žydinčios blindės.
Tarp jų žiedų šokantys drugiai ir plazdančios kamanės suteikia pavasariui taip laukiamo tikrumo.
