Vilniuje, Gamtos tyrimų centre, 60 metų R.Juškaitis savaitę kitą dirba „su popieriais“, o tada traukia į Šakių rajoną, kur Upeglynio miške tyrinėja lazdynines miegapeles. Šiame miške, maždaug 60 hektarų plote, jis miegapelėms yra iškėlęs 272 inkilus, ir jų gyventojus nuolat stebi.
Vos 35 g svorio, iš kurių pusė – riebalai. Štai tokio dydžio įmigusią lazdyninę miegapelę iškėlęs iš inkilo mokslininkas į rankas paėmė 2018-ųjų spalį. Nuo to laiko jo delne į kamuoliuką susirietusio gyvūnėlio nuotrauka keliauja po visą pasaulį.
R.Juškaitis tyrimų dėmesį yra sutelkęs ne tik į Suvalkiją. Šalia Vilniaus esantis Neries regioninis parkas – vieta, į kurią taip pat krypsta mokslininko akys. Mat čia, Dūkštos upelio slėnyje, Neries slėnyje ties Airėnų kaimu, Dūkštų bei Panerių miškuose yra didžiųjų miegapelių buveinių.
– Ar šiuo metu įmanoma miške rasti miegapelių?
– Teoriškai – taip, praktiškai – labai sunkiai, nes viena rūšių – lazdyninės miegapelės – žiemoja lizduose, suneštuose duobutėse po lapų ar samanų sluoksniu. Praėjusi žiema be sniego šiems gyvūnėliams nėra saugi – jas, įmigusias, gali aptikti šernai, iškapstyti lapės ar šunys.
Jų kūno temperatūra yra nukritusi iki aplinkos temperatūros, pavyzdžiui, jeigu oro temperatūra sukasi apie 2 laipsnius šilumos, miegapelė tėra laipsniu kitu šiltesnė.
Miegodami šie gyvūnėliai kvėpuoja retai – įkvepia vos kartą kitą per minutę. Širdis plaka itin lėtai, sulėtėja medžiagų apykaita. Energiją jie gauna iš savo riebalų, kuriuos sukaupia rudenį.
Šilta šiųmetė žiema buvo bloga miegapelėms – jos dažnokai atsibunda ir, kad atšiltų, sunaudoja daug energijos. Jei joms neužteks riebalų iki tikrojo atšilimo, žus.
Lietuvoje gyvena ir kitos – nykstančios, todėl saugomos didžiosios miegapelės. Per žiemos įmygį jos mažiau jaučia oro temperatūros svyravimus, nes įsirausia į žemę ir be jokio lizdo miega maždaug 30–50 cm gylyje.
Be šių dviejų miegapelių rūšių, vos poroje Lietuvos vietų – Pravieniškių ir Kazlų Rūdos miškuose – gyvena miškinės miegapelės. Ketvirtoji rūšis – ąžuolinės miegapelės – Lietuvoje jau išnyko.
Jų neliko ir aplinkinėse šalyse – Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje. Kodėl? Priežasties kol kas nežinome, bet Vokietijoje, siekiant tai išsiaiškinti, vykdomas didelis projektas.
Mano tėvas buvo stalius, ir aš pats paūgėjęs, būdamas 11 metų, išmokau sukalti inkilus. Juos gretimame miške iškeldavau kiekvieną pavasarį.
Stebėdavau tuos inkilus – domėjausi juose perinčiais paukščiais, savo stebėjimus užrašydavau į sąsiuvinius. Savo inkiluose rasdavau ir lazdyninių miegapelių. Jos laipioja medžiais ir mėgsta juose apsigyventi.
Studijuodamas Vilniaus universitete biologiją išsiaiškinau, kad inkiluose perintiems paukščiams ir taip skiriama daug dėmesio, jie gana gerai ištirti.
O štai miegapelės Lietuvoje apskritai nebuvo tyrinėjamos. Baigęs universitetą pradėjau dirbti tuometiniame Zoologijos ir parazitologijos institute ir tęsiau miegapelių tyrimus.
Šakių rajono miške esu iškėlęs joms kelis šimtus inkilų. Pradėjau miegapeles žieduoti, stebėti, tirti jų gyvenimą.
Tuos savo inkilus patikrinu kas porą savaičių, juose rastas miegapeles sužieduoju.
– Kokios informacijos suteikia žiedavimas?
– Esu sužiedavęs per 5 tūkstančius lazdyninių miegapelių, o bendras sugautų žieduotų žvėrelių skaičius siekia apie 15 tūkstančių. Žiedavimas padeda nustatyti, kokioje teritorijoje ir kiek metų jos gyvena, koks mirtingumas. Stebima, kiek miegapelė atveda jauniklių.
Pavyzdžiui, viena suaugusi miegapelė užsiima maždaug 1 ha teritoriją – tai maži žvėreliai, o štai kiek daug jiems reikia vietos.
Žiedavimas suteikia informacijos apie populiacijos gausumą ir jo pokyčius, ir tai, kokią įtaką šiems gyvūnams daro aplinkos pokyčiai ir ūkinė žmogaus veikla, tiksliau – miško kirtimas.
Pastaruoju metu specialiai sutelkiau dėmesį į miško kirtimo įtaką šiems žvėreliams. Lazdyninėms miegapelėms tai yra į naudą. Joms reikia atželiančio jaunuolyno, ir būtent atželiančiose plynose kirtavietėse atsiranda aviečių, šaltekšnių, sausmedžių, lazdynų, kurių vaisiai yra miegapelių maistas.
Miškininkų atsodintose eglutėse jos susisuka lizdus – taigi turi ir būstą. O didžiosioms miegapelėms bet kokie miško kirtimai, ypač plynieji, yra žalingi.
– Greta Vilniaus yra miškingų vietovių, kuriose auga ir senų ąžuolų. Ar jos tinkamos didžiosioms miegapelėms?
– Šiuo metu Lietuvoje žinoma dešimt didžiosios miegapelės radaviečių. Dauguma jų yra šalia Nemuno ir Neries arba į šias upes įtekančių upelių slėniuose. Dažniausiai tai saugomos teritorijos, pavyzdžiui, kelios radavietės yra Neries regioniniame parke.
Viena jų – tai Dūkštos upelio slėnis. Prie upelio esantis pažintinis takas nuveda link senų ąžuolynų, kuriuose įkelta inkilų šiems gyvūnėliams. Jų buveinių yra ir greta Vilniaus, Neries slėnyje ties Airėnų kaimu, taip pat Dūkštų miške.
Gaila, bet didžiausiame Lietuvoje ąžuolyne, esančiame į šiaurę nuo Dūkštų miestelio, abiejų rūšių miegapelės išnyko. Kažkada šiame miške buvo ganomi galvijai, jie išėdė krūmus – buvo likusi tik miškapievė. Vėliau miškas atžėlė, bet miegapelės – ne paukščiai – negrįžo.
Didžiosios miegapelės gyvena ir Kauno marių regioniniame parke, Rumšiškių miške bei Strošiūnų šile. Keletas vietų yra Dzūkijos nacionaliniame parke, Rambyno regioniniame parke taip pat yra jų buveinių.
– Kaip aptikote tas buveines? Visą Lietuvą teko skersai išilgai išvaikščioti?
– Mano tyrimų metodas – inkilai, miegapelėms patinka juose įsikurti. Parenku tokias vietas, kurios šiems gyvūnams priimtinos, pavyzdžiui, senuose ąžuolynuose. Juose pavasarį iškeliu inkilų, kuriuos patikrinu rudenį ir aptinku miegapelių ar jų suneštų lizdų. Taigi dauguma miegapelių buveinių atrastos specialiai ieškant.
Dar vienas aptikimo būdas – miegapelių išgraužti lazdynų riešutai. Lazdyninės miegapelės išgraužia apvalią skylę riešuto kevale, didžiosios – išlaužia dalį kevalo. Jei miške būna primėtyta tokių tuščiavidurių „riešutėlių“, vadinasi, ten pasisotino šie gyvūnėliai.
– Didžioji miegapelė įrašyta į Raudonąją knygą – tai saugotinas gyvūnas. Kodėl jis nyksta?
– Įtaką tam daro ūkinė veikla. Lietuvoje labai nedaug likę brandžių mišrių miškų, kuriuose auga seni ąžuolai, lazdynai, o ir tie vis dar kertami.
Tai svarbiausias veiksnys, keliantis grėsmę didžiųjų miegapelių buveinėms. Nes pirmiausia iškertami seniausi, brandžiausi medžiai, labiausiai tinkantys miegapelių slėptuvėms.
Be to, išretinus medžius joms sunku peršokti iš vieno medžio į kitą. O ugdomojo kirtimo metu dažnai iškertami lazdynai, kurie labai svarbūs miegapelių mitybai ir judėjimui tarp medžių.
Viena senųjų didžiųjų miegapelių buveinių buvo sunaikinta, kai buvo užtvenktas Nemunas – ją ties Pažaislio vienuolynu užliejo Kauno marių vanduo.
Nebeliko buveinės ir Lazdijų rajono Staciškės miške – jame buvo iškirsti ąžuolynai.
– Kokius dabar tyrimus atliekate?
– Tęsiu ilgalaikius lazdyninių miegapelių gausumo tyrimus. Nors man atrodė, kad jau viską apie jas žinau, pastaraisiais metais kažkas nutiko. Mano tiriamajame Upeglynio miške nuo 2015-ųjų jų ėmė mažėti.
Bendradarbiauju su Danijos mokslininkais. Susiesime mano ilgamečių tyrimų duomenis su klimato kaitos reiškiniais ir žiūrėsime, koks yra ryšys.
Ištyrus sąsajas paaiškės, nuo ko priklauso šių žvėrelių gausumo pokyčiai.
Mano didžiausias mokslinis laimėjimas – anglų kalba išleista monografija apie lazdynines miegapeles. Pirmasis leidimas pasirodė 2008 metais, o antras papildytas leidimas – 2014 metais.
Užsienio šalių mokslininkai, studentai, gamtosaugininkai, kurie tyrinėja miegapeles, visi šią knygą turi ir ja naudojasi, nes į ją suguldžiau viską, kas tik pasaulyje žinoma apie šiuos gyvūnėlius. Joje apibendrinti mano ilgamečių tyrimų duomenys bei tai, ką surinkau iš užsienio publikacijų anglų, vokiečių bei rusų kalbomis.
– Turite sekėjų Lietuvoje?
– Esu doktorantės Justynos Barščevskos mokslinis vadovas. Ji toliau tirs didžiųjų miegapelių populiacijas Lietuvoje. Tačiau pagrindinis tyrimų metodas jau ne inkilų kabinimas ir tikrinimas – naktimis bus klausomasi didžiųjų miegapelių skleidžiamų garsų, ir taip jos bus skaičiuojamos.
Tokių tyrimų reikia šių gyvūnėlių gausumui nustatyti, o jei pavyks gauti finansavimą, bus atliekami ir genetiniai populiacijų tyrimai.
Pas mus ši rūšis saugoma, o štai Anglijoje pamiškės sodybose, kur yra obuolių, slyvų, didžiosios miegapelės yra dažnos viešnios. Jos dažnai apsigyvena ir namų palėpėse, pastogėse.
Žudyti jų negalima, bet iš namų iškrapštyti labai norisi, nes jos graužia maisto produktus, triukšmauja.
Rekomenduojama jas sugavus spąstais nuvežti kuo toliau nuo namų – paleisti už kokių trijų kilometrų. Jei arčiau, jos grįš.
