Valdovų rūmuose jau anksčiau buvo galima apžiūrėti anų laikų vištvanagio skeletą. O dabar ekspozicija, tikėtina, bus gausesnė.
Vienas pirmųjų paukščių, kurio skeletą atkūrė 58 metų S.Rumbutis, buvo medžioklinis vištvanagis. Jis pirmasis ir buvo grąžintas į ekspoziciją Valdovų rūmuose.
„Tai vienas įdomiausių radinių Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje, susijusių su Viduramžių medžiokle, vykusia naudojant plėšriuosius paukščius.
Jis išskirtinis, nes kartu su skeletu ant kojų buvo rasti odiniai dirželiai. Kitose rūmų teritorijos vietose archeologai aptiko odinių gobtuvų – vadinamųjų „sakalų kepuraičių“, pasiūtų iš ožkos odos.
Jojant į medžioklę paukščiams būdavo uždedami gobtuvai, kad jie mažiau reaguotų į pašalinius dirgiklius. Gobtuvas būdavo nuimamas tuo metu, kai sakalas turėdavo sukoncentruoti dėmesį į medžiojamąjį objektą.
Dirželiais ant kojų medžioklinis paukštis būdavo pritvirtinamas prie specialios medžiotojo pirštinės ar paukščiui tupėti skirto „sosto“.
Atliekant tyrimus buvo nustatyta, kad skeletas priklausė vištvanagio patelei. Jos kairiojo sparno dilbio kaulai buvo lūžę, taip pat ir keli kairės pusės šonkauliai, įskilęs kairys žastikaulis ir mentė. Matyt, po traumos vištvanagis dar kurį laiką buvo gydomas, tačiau kaulai nesuaugo ir paukštis nugaišo“, –pasakojo S.Rumbutis.
– Kaip šie paukščiai galėjo patekti į kunigaikščių rūmus?
– Tais laikais – XV-XVI a. medžioklė su plėšriaisiais paukščiai buvo ypač populiari. Jauni paukščiai būdavo paimami iš lizdų, prijaukinami, specialiai treniruojami.
Sakalininko profesija buvo ypač gerbtina ir brangiai apmokama. Už plėšriųjų paukščių ar jų lizdų sunaikinimą būdavo skiriamos didžiulės baudos.
Medžioklei skirti ereliai, sakalai ar vanagai buvo dovanojami norint išreikšti prielankumą kitų šalių ar vietos didikams. Viduramžiais tai buvo tam tikra diplomatijos forma.
Dar ir šiais laikais Arabų ir kitose šalyse medžioklei skirti ereliai, vanagai, o ypač sakalai yra labai vertinami. Jie yra brangūs – kartais jų prilygsta prabangiems automobiliams ar žirgams.
Anuomet tik kilmingieji galėdavo medžioklėje skraidinti plėšriuosius paukščius. Europoje net buvo nusistovėjusi hierarchija – savitas pasidalinimas: karaliai skraidindavo sakalus, kunigaikščiai – vištvanagius, aukščiausieji bažnyčios tarnai – paukštvanagius.
Viduramžiais su paukštvanagiais medžiojo smulkius ir vidutinio dydžio žvirblinius paukščius.
Sakalai keleiviai ir vištvanagiai buvo naudojami medžiojant antis, kurapkas, tetervinus, karvelius ir kitus stambesnius paukščius. Stambus kilnusis erelis galėdavo pagauti gervę, gandrą, kiškį ar net lapę.
– Archeologai kasinėjimus baigė maždaug prieš dešimtmetį. Kokius tyrimus jie jums patikėjo?
– Tiriant valdovų rūmų teritoriją buvo rasta ne tik paukščių, bet ir kuo įvairiausių laukinių bei naminių žinduolių kaulų: stumbrų, taurų, kiaulių, šernų, jaučių, avių, šunų, kačių skeletų. Aptikta ir žuvų skeletų dalių.
Kadangi dirbu T.Ivanausko zoologijos muziejuje, su archeologais buvome sutarę, kad ištirsiu jų atrastų paukščių kaulus.
Muziejuje yra sukaupta didžiulė laukinių paukščių skeletų kolekcija, ir ja naudodamasis, nustačiau, kokių rūšių paukščių ir kokius kaulus aptiko archeologai, kiek apytiksliai ten būta atskirų individų, kokio dydžio ir amžiaus jie buvo.
Buvo ištirta per 1300 kaulų rinkinys, iš kurių pavyko nustatyti apie 30 paukščių rūšių ir apie 500 individų. Tai buvo kuo įvairiausių paukščių skeletai, daugiausia – apie 60 proc. – vištų, apie 25 proc. – žąsų ir kiek mažiau kalakutų, povų, fazanų, gulbių nebylių, tetervinų, kurtinių, kurapkų, jerubių, gervių, gandrų.
Buvo rasti ne tik vištvanagio, bet ir kitokių medžioklinių paukščių skeletai – paukštvanagių, sakalų keleivių, kilniųjų erelių.
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad tie medžiokliniai paukščiai buvo skirti ne tik medžioklei, bet ir pramogoms.
Jeigu dvariškiai ir nemedžiodavo, tai pasipuikavimui prieš kitus ant rankos nešiodavosi prijaukintus sakalus ar paukštvanagius – XV-XVI a. tai buvo prestižo dalykas. Tik vėliau iš tokio elgesio jau buvo pradėta šaipytis.
– Valdovų rūmų muziejui šiek tiek anksčiau buvo grąžintas kalakuto posnapis. Kas tai per reliktas?
– Toje gausybėje kaulų pavyko rasti ir kalakuto skeleto dalių: šlaunikaulių, blauzdikaulių, keterų. Taigi tas posnapis (apatinis žandas) – istorijos reliktas – XV a., pabaigoje anksčiausiai į Lietuvą patekęs šios rūšies paukštis.
Ispanai iš Amerikos į Europą kalakutų parsigabeno apie 1511 metus. Archeologų teigimu, vadovų rūmų teritorijoje rastos kitų kalakutų liekanos yra iš XV-XVI amžių sandūros.
Taigi labai greitai, praėjus vos keliems dešimtmečiams nuo kalakutų pargabenimo į Europą šie paukščiai buvo atvežti ir į Vilnių.
– Ir buvo suvalgyti?
– Tikėtina, kad kitų šalių valdovai juos atvežė kaip brangią dovaną. Po to šie paukščiai Lietuvoje buvo pradėti veisti.
Matyt, per labai išskirtinius pokylius kalakutas būdavo patiekiamas kaip ypatingas patiekalas. Kitaip nė negalėjo būti, nes jo kaina buvo didelė. XVI a. istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad kalakutas kainavo 20 grašių, o tai prilygo kiaulės kainai.
– Gali būti, kad kai kurie archeologų atrasti paukščių kaulai – tai likučiai nuo valdovų stalo?
– Tikėtina, kad taip ir yra. Tarp radinių yra ir gulbių, povų, gervių kaulų, o iš jų buvo gaminami ypač prabangūs patiekalai.
Šie paukščiai yra stambūs, puošniomis plunksnomis, o jų mėsa yra puikaus skonio. Tad iš jų pagaminti patiekalai galėjo puikuotis tik didikų ir jų garbių svečių lėkštėse. Buvo aptiktas ir vienas gulbės kaulas, kuris papietavus, ko gero, buvo numestas šuniui, nes jame liko dantų kandimo žymės.
Gulbės nebylės buvo labai vertinamos ir gerokai brangesnės net už kalakutus. Pagal to meto dokumentuose užfiksuotas kainas viena jų kainavo 180 grašių, tuo tarpu višta ar žąsis – 3 grašius. Gervė ir povas kainavo tiek pat, kiek gulbė. Pavyzdžiui, paršeliui iki metų pakakdavo 5 grašių.
Tikėtina, kad dėl labai didelės paklausos ir aukštos vertės gulbės nebylės Lietuvoje buvo be perstojo medžiojamos maistui. Iš ant žemės esančių lizdų buvo renkami kiaušiniai. Ilgainiui gulbės Lietuvoje buvo išnaikintos.
Uždraudus medžioklę ir ėmus saugoti šiuos paukščius jų populiaciją atsikūrė, o šiuo metu jos gausiai paplitusios visoje Lietuvoje.
– Mūsų valdovai praeityje, atrodo, labai mėgo vištas. Ar tada, prieš penkis amžius, jos buvo tokios pat kaip dabar?
– Kaip dabar, taip ir Viduramžiais tai buvo svarbiausias maistui naudojamas paukštis. O kur dar didelis kiekis šių paukščių padedamų kiaušinių?
Šie naminiai paukščiai yra kilę iš bankivinių vištų, gyvenančių Pietryčių Azijoje. Gyvendamos natūraliai, gamtoje jos yra nedidelės – tesveria 1-1,5 kilogramo.
Kadangi selekcija toli nebuvo pažengusi, tai XV a. naminės vištos savo dydžiu buvo beveik identiškos savo protėviams. Sprendžiant iš archeologų aptiktų kaulų dydžių to meto višta galėjo sverti apie 1,5 kg, gaidys apie 2 kg – perpus mažiau, negu sveria dabartinių veislių vištos ir gaidžiai.
Palyginau archeologų rasto viduramžiais ir dabartinio gaidžio kojų kaulus – jie akivaizdžiai skiriasi: iškastinio individo pastaibis su pentinu yra gerokai mažesnis už šiuolaikinio.
Kadangi nemažai buvo rasta žąsų kaulų, matyt, ir jos buvo populiarus maistas. Žąsų kaulų aptikta gerokai daugiau negu ančių. Tai, kad jos buvo ruošiamos maistui, liudija kauluose likę kirtimo – pjovimo žymės.
Daug aptikta sumedžiotų laukinių paukščių kaulų, net ir pilkosios gervės bei baltojo gandro. Tai mums dabar gal kiek keistoka, bet anais laikais ant valdovų stalo atsidurdavo ir šie paukščiai, ir kurtiniai, tetervinai, jerubės, kurapkos, fazanai, pempės.
Tai patvirtina ir to meto rašytiniai šaltiniai – juose nurodoma, kiek ir ko puotoms buvo patiekta, suminėti ir šie paukščiai.
– O ar turėdamas galimybę palyginti archeologų radinius su zoologijos muziejaus kolekcijoje esančių paukščiu skeletais, matote, kad jie – tokie patys? Ar jie nepakito?
– Tų pačių laukinių paukščių rūšių kaulai išoriškai yra visiškai identiški.
Natūralioje gamtoje 500 metų laiko tarpas tėra akies mirksnis evoliucijos procesuose. Naujų rūšių atsiradimui ir su tuo susijusiems ryškiems gyvūnų kūno parametrų pokyčiams prireikia milijonų ar net milijardų metų.
– Tyrimus baigėte. Tad kur bus padėta tie šimtai paukščių kaulų?
– Kartu su bendraautoriais valdovų rūmų teritorijoje surastų gyvūnų skeletų iš jų pagamintų dirbinių tyrimų medžiagą apibendrinome monografijoje „Vilniaus pilių fauna. Nuo kepsnio iki draugo“.
Dalis radinių eksponuojami Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose. Kiti ištirti gyvūnų kaulai saugomi muziejaus saugyklose.
Tikimės, kad ateityje bus atlikti detalesni šių skeletų tyrimai, kurie pasitarnaus įvairioms mokslo sritims.
