Dar praeito amžiaus pabaigoje baltuosius lokius tyrinėjantys biologai susidūrė su problema – juos sunku stebėti. Šių gyvūnų kailis yra labai tankus, todėl tie permatomi plaukeliai atrodo sniego baltumo.
Stebėti baltojo lokio judėjimą arktyje yra labai sudėtinga, todėl mokslininkai nusprendė pasinaudoti specialiais įrankiai – infraraudonųjų spindulių kameromis.
Mokslininkų nuostabai, ir šios nepadėjo. IR kameros užfiksavo lokių nosis, akis ir iškvepiamo oro sušildytas lūpas. Kitaip tariant – kelis mažus taškus, kuriuos, kaip galite įsivaizduoti, taip pat labai sunku sekti.
IR kameros stebi gyvūnų ir objektų skleidžiamus IR spindulius. Kitaip tariant – šilumą. Baltieji lokiai yra šiltakraujai gyvūnai ir tokius IR kameros lengvai pastebi ir šalto klimato regionuose – jos naudojamos ieškant pingvinų, ruonių, poliarinių lapių.
Iš tikrųjų, baltųjų lokių kūno temperatūra yra beveik kaip žmonių – apie 37 laipsnius Celsijaus. Tačiau šios šilumos aplinkai jie taip lengvai neatiduoda, todėl IR kameroms yra beveik nepastebimi.
Baltieji lokiai plaukioja nepaprastai šaltame vandenyje, voliojasi sniege ir ramiai vaikštinėja spaudžiant net -37 laipsnių šalčiui. Juos saugo 11 cm storio riebalinis sluoksnis ir labai tankus kailis. Šie gyvūnai turi tokią gerą terminę izoliaciją, kad dažnai perkaista.
Jie stengiasi judėti lėtai, dažnai šoka į vandenį ir tingiai ilsisi išsiteisę ant ledo. Šilumą aplinkai jie atiduoda per nosį, pažastis ir pėdas, todėl šiuos taškus IR kameros ir pastebi.
Mokslininkus sudomino ši baltųjų lokių savybė. Jei ją pavyktų atkartoti pažangiomis sintetinėmis medžiagomis, tokią priedangą galėtų naudoti kariai. IR kameros lengvai identifikuoja tamsoje ar už augmenijos pasislėpusius karius.
Tačiau bent jau artimiausiu metu baltųjų lokių įkvėptos IR izoliacijos nepamatysime, nes ji tikriausiai nebūtų labai efektyvi – lokius galima stebėti pasitelkus UV spektrą.
