Vienas įspūdingiausių gamtos spektaklių vyksta tik kartą metuose, rudenį. O paslaptingame elnių miške, šiaurės Lietuvoje, aidintis elnių baubimas nenutyla net visiškai sutemus, po vidurnakčio.
Į mišką – prieš sutemą
Dar saulei nenusileidus, gamtos fotografas, gamtininkas Romualdas Barauskas, mūsų trijulę lydėjęs pažintinės kelionės „Ornitostogos“ metu, prieš žengiant į miško gilumą, paaiškino: „Norint miške pamatyti elnius, reikia žinoti tam tikras vietas, išmanyti, kaip į tas vietas ateiti. Be to, kad galėtum išvysti didingą reginį, būtina elgtis tyliai, atsargiai“.
Po trumpos instrukcijos apie mišką, elnių bei kitų raguočių elgseną, pasileidome į pažintį su tauriaisiais gyvūnai. Iš miško gilumos jau girdėjosi baubimas – dar labiau nutilus ir įsiklausius – miškas kone iš visų pusių ėmė riaumoti.
Vienoje iš miško proskynų gamtininkas Romualdas paliepė sustoti ir atsitūpti – virš jaunuolyno kyšojo taisyklingi ir grakštūs jauno, perspektyvaus elnio patino ragai. Netrukus elnias pasirodė visu gražumu – nors šiam karališkam gyvūnui sukėlėme įtarimą ar bent jau susidomėjimą, atsisukęs į mus per maždaug 100 metrų, pozavo lyg iš gražiausio atviruko. Tai momentas, kuomet nevertėtų snausti ir būti pasiruošus įjungtą fototechniką.
Pasitraukęs miško gilumon elnias paskatino ir mus keliauti tolyn. Pavažiavome iki kitos tinkamos vietos – seno miško ir šalia esančio jaunuolyno. Ten, kur sklido galingas, pirmapradiškas baubimas iš visos gerklės. Pamiškėje ratus suko bei pateles kvietė stambus, dailiais ir galingais ragais pasipuošęs patinas. Jam užbaubus, netrukus pasigirsdavo ir toliau esančių elnių meilės dainos. Temstant, visas miškas paskendo elnių serenadose ir gergždžiančiose aimanose.
Po vakarienės prie laužo ir įspūdžių dalybų, gryno oro pilnais plaučiais ir mintimis – poilsis palapinėje. Kalboms nurimus baubesys vis dar pasiekė mūsų ausis.
Trumpai, bet kokybiškai pamiegoję miško apsuptyje, jau po keleto valandų ruošėmės į pažintį su rytiniu mišku.
Paryčiais atgyja pamiškės
Ankstyvo ryto dangus buvo apniukęs, pūtė lengvas vėjelis. Romualdas perspėjo – dėl to gali būti sunkiau pamatyti žvėris, jie bus atsargesni, baikštesni.
Tačiau visai netoli nuo stovyklavietės, miško pakraštyje, žvelgiant pro žiūronus pievoje jau lūkuriavo didžiaragis patinas. Po kelių akimirkų pasirodė ir keletas patelių bei pirmametis jauniklis. Tolumoje praliuoksėjo keletas stirnaičių. Žvilgtelėjus į kitą pievos pusę, iš tolumos artinosi kitas patinas – šis netrukus buvo nuvytas „vietinio“ didžiaragio. Dar po akimirkos prabėgo ir danielių patelių trijulė.
Besižvalgant prie krūmokšniais apaugusio upelio pievos vidury šmėstelėjo porelė briedžių. Vaizdas – užburiantis. Miškai ir pamiškės gyvos, o ruduo – elnių, briedžių ir kitų raguočių meilės laikas. Tad paskubėti tai pamatyti, išgirsti ir pajusti – verta. Dar kelios savaitės ir teks šio baubimo įkarščio laukti iki kitų metų.
Elniai Lietuvoje
Elnias – labai atsargus, labai jautrus gyvūnas, visada anksčiau nei žmogus pajuntantis, išgirstantis, užuodžiantis, pamatantis nekviestą įsibrovėlį į jo valdas ir tyliai pasišalinantis. Ir tik rugsėjį rujos metu elniai išsiduoda savo baubimu, jog čia gyvena. Kaip atsikraustė elniai į mūsų kraštą? Taurieji elniai čia gyveno visada: pasibaigus paskutiniam ledynmečiui ir mūsų platumose atsikūrus miškams, elniai sugrįžo į šiuos miškus.
Labiausiai jiems tinka vešlūs derlingų žemių lapuotynai su gausia žoline augmenija. Juk ir minta jie tiek žole, tiek medžių lapais ir jaunais ūgliais. Tad intensyvus miškų kirtimas, jaunuolynų gausėjimas šiuo metu ir sąlygoja spartų tauriųjų elnių bandos gausėjimą.
Viduramžiais mūsų protėviams taurusis elnias buvo itin geidžiamas medžioklės grobis, tad jų banda nuolat retėjo, kol XVIII–XIX amžiuje jų praktiškai miškuose nebeliko, jie gyveno tik didikų aptvaruose.
XX amžiaus pradžioje I pasaulinio karo sumaištyje iš grafo Naryškino aptvarų Žagarėje Joniškio rajone pabėgę elniai ir sudarė pirmąją atsikuriančią Lietuvos elnių populiacijos bandą. Vėliau, tarpukariu ir po antrojo pasaulinio karo elniai pamažu plito ir iš Latvijos teritorijos, ir iš Lenkijos, ir iš Karaliaučiaus krašto, buvo atvežti ir paleisti daugelyje vietų iš Voronežo veislyno.
Vis tik intensyviausiai gausėjo ir buvo puoselėjama Žagarės miško elnių banda, kuri ir sudarė dabartinių mūsų krašto elnių populiacijos branduolį. Ši banda pamažu savaime plito po aplinkinius Joniškio, Mažeikių, Šiaulių, Pakruojo, Akmenės rajonus, žvėrys buvo perkeliami į kitas šalies vietas ir baigiantis XX amžiui jau plačiai ir gausiai gyveno visoje Lietuvos teritorijoje.
Įkvėpė žmonių susidomėjimas gamta
Gamtos pažinimo projekto „Ornitostogos“ įkūrėjas ornitologas Marius Karlonas pasakojo, kad jau ne vienerius metus yra organizuojami paukščių stebėjimo turai užsieniečiams. Tačiau tik pastaraisiais metais ėmė augti mūsų visuomenės susidomėjimas gamta bei noras ją pažinti.
„Vis sulaukdavome klausimų, kodėl nesurengiame tokių ekskursijų ir mūsų tautiečiams. Būtent tai ir pastūmėjo sukurti tokią platformą, kurioje žmonės galėtų užsisakyti gamtos stebėjimo turus, į kuriuos veda įvairių gamtos sričių ekspertai ir gidai.
Kitas tikslas – edukuoti žmones, kalbėti apie gamtos išsaugojimio svarbą ir gamtosaugos problemas, kurios yra gana ryškios ir didelės. O Tuo pačiu, nuo surinktų pinigų sumos 10 proc. yra skiriama gamtos apsaugai.
Būtent toks ir yra šios idėjos konceptas – žmonės važiuoja į gamtą, pramogauja, sužino daug dalykų ir tuo pačiu prisideda prie gamtos išsaugojimo“, – teigė M. Karlonas.
