„Esu labai labai piktas ir liūdnas. Be abejonės, kaip ir visuomet dėl žmonių bukumo, šlykštumo, durnumo ir t.t. papildyt galėsit patys komentaruose apie tokius antžmogius. Taigi, nuo pradžių. Užvakar mane pasiekė filmuota medžiaga apie raudonas gyvates Jonavos r. Ilgai nagrinėjau vaizdo medžiagą, kol supratau, kas tai per gyvatės. Nustatyti iš video buvo labai sunku, nes filmuota iš nemažo atstumo, matėsi tik roplio judesiai ir spalva. Sunkiai įžiūrėjus galvos formą buvo aišku, kad tai žaltys, tačiau tikrai turėjau mažai minčių, kad tai gali būti pats rečiausias roplys Lietuvoje“, – teigė Gerardas Paškevičius, dar žinomas kaip Džiunglių žmogus.
Anot jo, aptikti gyvūnai yra lygiažvyniai žalčiai (lot. Coronella austriaca).
„Šauni naujiena, kad vidury Lietuvos yra nauja radimvietė šių roplių, kas Lietuvos herpetologijos istorijoje nebuvo žinoma. Mane siutinanti naujiena, jog šie nuostabūs gyvūnai buvo piktybiškai išniekinti šlykščių žmogystų.
Apžiūrėjus vietą, kur slepiasi žalčiai, buvo 100 proc. aišku, kad visi trys buvo apipurkšti dažais tyčia! Tai įrodo po jų slėptuvėmis raudonai nudažytas smėlis. Vadinasi, piktavaliai pastebėjau žalčius ir specialiai juos išpurškė dažais, nes nu gi „prikolas“ raudona gyvatė.
Visas švelniai pavyko sugauti ir parsivežti į patalpas, kuriose jau jų laukė įrengti naujieji terariumai su visais patogumais. Prieš dedant žalčiukus į laikinus namus juos įamžinau, kad galėjau Jums, draugai, parodyti, kokiame pasaulyje gyvename. Jei įsižiūrėsite į vieną į nuotraukų, pamatysite, jog net žalčiuko akys užpurkštos dažais.
Šie 3 žmonių bjaurumo liudininkai, praleis kurį laiką pas mane, kol išsiners ir nebesimatys raudonos spalvos. O tuomet vėl grįš į laisvę. Per ateinančias dienas ta teritorija, kur buvo surastos raudonos gyvatės bus stebima ir vis bandysim ieškoti daugiau žalčių nukentėjusių nuo pačio pavojingiausio padaro Planetoje – protingojo žmogaus (lot. Homo sapiens)“, – aiškino G. Paškevičius.
Laukia kol nusiners, kad paleistų
Žalčiai, pakliuvę į specialisto G. Paškevičiaus rankas, dabar laikomi terariume.
„Gyvatė ima nertis, taikosi prie aplinkos. Joms šokas, jos turi kuo greičiau prisitaikyti. Jei dažai neįsigėrė į gilesnius odos sluoksnius tarp žvynų, tai nusinėrus turėtų nieko nebesimatyti. Tai turėtų įvykti per mėnesį, nes joms terariumuose yra sukurtos tinkamos sąlygos.
Kadangi vienas žaltys jau turi pabalusias akis, tai ženklas, kad turi gana greitai pradėti nertis“, – teigė G. Paškevičius.
Anot specialisto, visos trys yra patelės, dvi iš jų laukiasi palikuonių, mat šios gyvatės yra gyvavedės, atsiveda gyvus jauniklius.
Pasak G. Paškevičiaus, yra du variantai, kaip ir kur jas paleisti. „Gyvatės aptiktos Jonavos rajone, viržyne, tai yra tinkama vieta tokiems gyvūnams. Tačiau jei mes ten paleisim jas, tai kitą kartą galim jas rasti ir be galvų.
Gal būt yra variantas įkurti ten draustinį ir perspėti žmones informaciniais ženklais, kad čia gyvena reti žalčiai.
Kitas variantas – gabenti jas į Čepkelių rezervatą ir paįvairinti šių žalčių genetinę įvairovę. Tačiau tai turi nuspręsti specialistai“, – sakė biologas.
Įtariamieji
Kaip teigė G. Paškevičius, tokius dažus, kokiais buvo nudažytos gyvatės, įprastai naudoja kelininkai arba miškininkai, girininkai. „Kadangi tuos darbus dirba daug jaunų žmonių, tai gali būti ir nevykęs pokštas. Pamatė gyvatę, galvoja, išpurkš gyvates raudonai, kad žmonės pamatytų ir jiems neįkąstų.
Kitas variantas, Lietuvoje tarp senų žmonių sklando mitas apie labai nuodingą ir pavojingą „raudonąją gyvatę“. Tai toks pseudointelektualus pokštas, imituoti, kad neva tokios gyvatės iš tiesų gyvena.
O kad vaikai taip darytų, aš abejoju“, – svarstė G. Paškevičius.
Lygiažvynis žaltys
Lietuvos raudonojoje knygoje rašoma, kad lygiažvynis žaltys gyvena sausuose mišriuose ir spygliuočių miškuose. Mėgsta gerai saulės įšildomas vietas: kalvotas miško aikšteles, pamiškes, kirtavietes. Aktyvūs dieną. Esant pavojui slepiasi kelmų tuštumose arba po jais, apleistuose driežų ir smulkiųjų žinduoliųurvuose, po nuvirtusiais medžiais, stuobriais. Kartais susisuka į kamuolį, šnypščia ir gąsdina staigiais kūno judesiais. Gąsdinimo poza panaši į nuodingos gyvatės, dėl to žmonės jų bijo ir negailestingai naikina. Paimti į rankas kandžiojasi, tačiau įkandimai žmogui visiškai nepavojingi.
Iš žiemos miego pabunda balandžio mėn. Literatūros duomenimis veisimosi ciklas nereguliarus. Vaikus veda kasmet arba kas 2-3 metus. Poruojasi gegužės mėnesį. Gyvavedžiai. Kiaušiniai vystosi patelių viduje. Jauniklius veda rugpjūčio-rugsėjo mėn., spalio pradžioje. Viena patelė atveda 2-9 jauniklius, kurie subręsta trečiaisiais-ketvirtaisiais gyvenimo metais. Neriasi 2-3 kartus per metus. Išgyvena iki 20 metų amžiaus.
Minta daugiausia gyvavedžiais ir vikriaisiais driežais, smulkiais žinduoliais, gluodenais, gyvatėmis, paukščių jaunikliais, vabzdžiais. Sugautą grobį užsmaugia apsivyniodamas aplink jį savo kūnu. Smulkų grobį ryja gyvą. Lygiažvynių žalčių priešai gamtoje – šeškai, barsukai, ežiai, kai kurie plėšrieji paukščiai.
Lygusis žaltys Eurazijoje paplitęs nuo šiaurinės Pirėnų pusiasalio dalies iki dešiniojo Tobolo upės kranto, šiaurės vakarų Kazachstano. Šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, Suomiją, Ladogos ežerą ir tęsiasi iki Tobolo žemupio, pietuose – Viduržemio jūros pakrantes, šiaurinę Turkiją ir šiaurinį Iraną. Gyvena ir pietinėje Didžiosios Britanijos dalyje.
Lietuvoje labai reta rūšis. Pirmą kartą 1921 m. T.Ivanausko pagautas Rūdininkų girioje, vėliau aptikti Čepkelių rezervate, Molėtų rajone, Rūdininkų girioje, Pirčiupių apylinkėje, Varėnos rajono Musteikos ir Rudnios kaimuose. Paskutinius kartus Lietuvoje pagautas Rūdininkų poligono prieigose. 2008 m. aptiktas Viešvilės rezervate. Gyvenamos vietos panašios į vikriojo driežo ir trapiojo gluodeno. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
