Keistą akmenuką pastebėjo ir PRP darbuotojams atnešė pajūriu tarp Olando Kepurės skardžio ir Karklės vaikštinėję gintaro rinkėjai. Jį išvydę specialistai net aiktelėjo – fosilija priminė Juros periodo moliuską – galvakojį amonitą.
„Rastas akmuo su prilipusia amonito kriaukle – neįkainojamas radinys. Šis prieš 46 milijonus metų iki Kristaus ir anksčiau gyvenęs moliuskas jau yra išnykęs“, – kalbėjo PRP projektų koordinavimo specialistas Simonas Bendikas.
Regioninio parko darbuotojai ketina ištirti fosiliją pasitelkę įvairių sričių mokslininkus. Tiksliai nustatyti amžių nebus lengva, nes istorinis laikotarpis, kuriuo gyveno amonitai, labai ilgas – apima per 400 milijonų metų.
Amonito fosilija bus eksponuojama visuomenei. Manoma, kad Karklės pakrantėje ties stačia kranto skardžio atodanga išliko ir daugiau suakmenėjusių moliuskų. Galbūt tokių radinių yra aptikę ir kiti poilsiautojai.
Galvakojų amonitų būta įvairių – nuo kelių centimetrų iki dviejų metrų ilgio, jie mito planktonu, vėžiagyviais, dumblu, išliko net po didžiausių katastrofų. Šiuos gyvius medžiodavo jūros plėšrūnai.
„Įsivaizduokite jūros paviršiuje plūduriuojančius traktoriaus padangos skersmens amonitus.
Manoma, kad patinėliai buvo mažesni. Didžiuliai moliuskai masiškai daugindavosi tam tikrais sezonais“, – Juros periodo vaizdą piešė S.Bendikas.
Suakmenėjusių moliuskų liekanos eksponuojamos ir Lietuvos jūrų muziejuje.
Biologas Remigijus Dailidė amonitus apibūdina kaip išskirtinius gyvius, kurie savo kriauklėse reguliuodavo anglies dvideginio kiekį, todėl galėdavo kilti ir leistis į norimą gylį.
Kodėl įvairius kataklizmus ištvėrę amonitai galiausiai išnyko, nėra tiksliai žinoma – mokslininkai kuria įvairias versijas.
Kreidos periodu jau buvo prasidėjęs masinis amonitų rūšių skaičiaus mažėjimas, o vėliau, šio periodo pabaigoje, įvyko planetos susidūrimas su didžiuliu asteroidu. Tai paskatino labai didelius klimato pokyčius. „Daugeliui gyvūnijos tai buvo mirtį nešantys pokyčiai, po kurių neliko ir amonitų. Tačiau veikiausiai dalis išliko.
Amonitai turėjo unikalią savybę – jie pakęsdavo deguonies trūkumą. Manoma, kad būtent ši savybė padėdavo amonitams išlikti gyviems, kai mūsų planetą ištikdavo katastrofos ir prasidėdavo masinis gyvūnų gaišimas“, – aiškino R.Dailidė.
Liekanos primena Žemės evoliuciją
Palei Olando Kepurės skardį vaikštinėjantys poilsiautojai atranda čia ne tik po audrų išplauto gintaro. Prieš septynerius metus vienas klaipėdietis parko darbuotojams atnešė mamuto kaulų – jie eksponuojami lankytojų centre.
Pajūrio ruožuose, geologinėse atodangose randamų suakmenėjusių moliuskų liekanos primena Žemės evoliuciją. Fosilijos susidaro tuomet, kai organizmų liekanas užkloja orui nepralaidi danga – vulkanų pelenai, nuosėdos jūros dugne.
Lietuvoje dažniausiai aptinkamos fosilijos – įvairių gyvūnų kaulai, iltys, ragai, dantys, suakmenėjusios kriauklės, mediena, žiedadulkės.
