„Nemuno deltoje buvo sužieduotas pirmasis šiais metais perkūno oželis (Gallinago gallinago – lot.). Paukštis gana dažnas, tačiau yra slapukas. Jį pagavau ne Ventės rage, bet prie užliejamų pievų“, – sakė ornitologas V. Eigirdas.
Perkūno oželis – tilvikinių šeimos veiklus sutemų paukštis su išilgai dryžuota galva, tik viršūnėje baltais uodegos šonais. Pabaidytas savotiškai rikteli ir skrenda mėtydamasis į šonus. Nugarinė pusė išmarginta juodomis, rudomis ir ryškiai rudomis dėmėmis. Viršugalvis rusvai juodas su plačia šviesia juosta per vidurį ir panašia juosta virš akių.
Kaklas, gurklys, krūtinė ir pauodegys gelsvai rusvi su tamsiomis išilginėmis juostelėmis. Pilvas baltas, šonuose skersinės tamsios juostos. Snapas tiesus, gerokai ilgesnis už galvą, tamsiai rudas. Kojos žalsvai rudos. Jauniklių nugara tamsesnė. Jų kūno pilvinėje pusėje stambesnės negu suaugusių juodos juostelės. Sveria 80-112 g. Gyvena iki 12 metų.
Lietuvoje dažnas, aptinkamas nuo kovo iki lapkričio mėn. Gyvena įvairiose pelkėse, užpelkėjusiuose paupiuose. Lizdąkrauna ant žemės ir paslepia tarp žolių. Deda 4 gelsvai rusvus kiaušinius, išmargintus rudomis dėmėmis. Peri 20-21 dieną.
Paukščio pavadinimas paremtas senaisiais lietuvių tikėjimais. Laikytas dievo Perkūno palydovu, Perkūno oželis siųstas pranešti žmonėms apie besiartinančią perkūniją ir audras. Prieš audrą paukštis tyliai kyla aukštyn ir staiga leidžiasi žemyn, bliaudamas lyg ožio balsu, o pavasarį, kai pirmą kartą sumekena Perkūno oželis, tikėta – greitai ateis perkūnija.
