Mokslo pasaulis neabejoja, kad jau artimos ateities ekonomiką kurs biotechnologijos, kurioms žaliavą tieks specialiai auginamų tarakonų, musių ir kitų šiuo metu kenkėjais laikomų gyvių fermos.
„Chitinas yra viena dažniausiai gyvojoje gamtoje aptinkamų struktūrinių medžiagų. Kaip celiuliozė yra augalų statybinė medžiaga, taip daugumos gyvūnų rūšių – voragyvių, vėžiagyvių, vabzdžių – chitinas. Žinduolių, tarp jų ir žmogaus organizmuose, chitino nėra, tačiau ji aptinkama grybų ir kai kurių mikroorganizmų ląstelių sienelių sudėtyje. O gaila, nes ši medžiaga pasižymi dideliu antibakteriniu aktyvumu, ir manoma, kad vabzdžiai praktiškai neserga būtent dėl jo – chitino“, – pasakoja P. Mulerčikas.
Chitinas – angliavandenis polisacharidas, iš kurio sudarytas nariuotakojų (vabzdžių, vėžiagyvių, voragyvių) išorinis skeletas, prie kurio prisitvirtinę jų raumenys ir gyvybiniai organai.
„Turbūt daugelis esame pastebėję, kad vien mechaniniu požiūriu nariuotakojai atrodo išties įspūdingai. Pats chitinas yra bespalvis ir bekvapis – visus gyvių kūno raštus, spalvas, „charakterį“ formuoja įvairūs vaškai, mineralinės, pigmentinės, nuodingosios bei kvapiosios medžiagos.
Iš natūralaus gamtinio chitino pramoniniu būdu veikiant natrio hidroksidu išgaunama medžiaga chitozanas šiuo metu neatsitiktinai yra atsidūrusi viso pasaulio mokslininkų akiratyje. Jį taip pat galima išgauti ir panaudojant kitus mikroorganizmus. P. Mulerčikas taip pat neabejoja, kad jo panaudojimo galimybės kuriant naujas biotechnologijas yra beribės.
Komentuodamas chitozano panaudojimo galimybes P. Mulerčikas teigia, kad vien šiuolaikinėje ir ateities medicinoje jos yra labai didelės. „Ši medžiaga pasižymi aktyviu antibakteriniu ir antigrybeliniu poveikiu. Tai reiškia, kad jei žmogus oda būtų tokia pati kaip vabzdžio, ant mūsų kūno patekę mikroorganizmai žūtų. Minimalios chitozano ir jo junginių koncentracijos slopina tokių bakterinių kultūrų kaip Staphylococcus, Listeria, Bacillus, Escherichia, Salmonella augimą, Taip pat apsaugo nuo infekcijų.
Chitozanas kaip antibakterinė priemonė gali būti panaudojamas kraujavimą stabdančių tvarsčių, chirurginių siūlų, linzių gamyboje, taip pat nudegimams gydyti. Nustatyta, kad žmogaus virškinamajame trakte chitozanas blokuoja riebalų pasisavinimą, o kartu ir cholesterolio kiekį. Farmacijos pramonė chitozano pagrindu jau yra sukūrusi įvairiausių preparatų, skirtų antsvoriui mažinti“, – pasakoja mokslininkas.
Chitozanas taip pat gali būti naudojamas ir kaip natūrali vaisto kapsulė, nes rūgštinėje skrandžio terpėje jis suyra. Ir vienas tokių vaistų yra insulinas, skirtas diabetui gydyti. „JAV, Japonijos, Kinijos mokslininkai yra atlikę daug studijų, kurios leidžia teigti, kad mažo molekulinio svorio chitozanas stabdo vėžinių ląstelių plitimą. Gamtos paradoksas, tačiau galima manyti, kad nariuotakojų kiautuose glūdi netgi raktas į vėžio įveikimą“, – pastebi P. Mulerčikas.
Maisto pramonėje chitozanas taip pat laikomas vienu perspektyviausių biologinių ir fiziologinių maisto ingredientų bei sudedamąja funkcinio maisto dalimi.
„Chitozano toksiškumas prilyginamas cukraus, todėl jis gali būti naudojamas maisto pramonėje kaip funkcinių produktų dalis. Taip pat chitozanas, pasižymintis antimikrobiniu aktyvumu, gali būti naudojamas kaip natūralios kilmės maisto ir produktų konservantas bei pakeisti sintetinius konservantus. Iš chitozano ir kitų medžiagų bandome išgauti plėveles, kurios būtų valgomos ir pasižymėtų termostabilumu ir antibakteriniu bei antigrybeliniu poveikiu“, – VDU Žemės ūkio akademijoje atliekamus tyrimus komentuoja mokslininkas, neabejojantis, kad dar viena chitozano panaudojimo perspektyva – žemės ūkis.
„Nustatyta, kad ši medžiaga didina augalų imunitetą, pagerina jų augimą, apsaugo nuo ligų ir kenkėjų. Visa tai – puiki alternatyva cheminiams preparatams. Geriamojo vandens valymo bei vyno gamybos pramonėje chitozanu galima sėkmingai pašalinti drumzles, kurias ši medžiaga sujungia į nuosėdas. Chitozaną pastaruoju metu vis dažniau įdarbina ir grožio industrija, nes tai puikus odos drėkiklis, emulsiklis bei parfumerijos kvapų stabilizatorius“, – vardija pašnekovas.
Šiuo metu didžiausias chitozano gavybos šaltinis – krevečių, krabų, langustų, omarų kiautai, kurie anksčiau būdavo tiesiog utilizuojami.
„Vėžiagyvių resursai žemėje mažėja, ir tai tampa ekologine problema. Net ir auginami dirbtiniu būdu jie nesidaugina taip sparčiai, kad patenkintų ateities biotechnologijų poreikius. Todėl ieškoma naujų ir ekologiškų chitino šaltinių. O tai yra vabzdžiai, kurie greitai dauginasi, minta įvairiomis atliekomis bei gali būti auginami pramoniniu būdu. Viena perspektyviausių vabzdžių rūšių – juodoji plokščiamusė (Hermetia illucens). Šios rūšies musės yra labai vislios – viena patelė per savo trumpą gyvenimą padeda vidutiniškai nuo 200 iki 650 kiaušinėlių, o jos vystymosi ciklas trunka tik 28 dienas. Be to, šie gyviai maitinasi praktiškai visomis organinėmis atliekomis, o tai mažina jų auginimo kaštus“, – pasakoja pašnekovas.
Jo teigimu, Europoje šiuo metu „ant bangos“ yra tropinių musių auginimo fermos. Tačiau chitozano gamybai kaip mokslinę idėją siūloma panaudoti ir specialiomis gaudyklėmis surinktus miško kenkėjus ar rapsinius žiedinukus.
„Žmonių populiacija pasaulyje auga, tad neišvengiamai didėja ir apsirūpinimo maistu klausimas. Todėl nėra abejonės, kad maistui jau netolimoje ateityje kaip žaliava bus naudojami patys įvairiausi bestuburiai, sudarantys net 90 proc. žemės gyvūnijos rūšių“, – prognozuoja P. Mulerčikas.
