Dar lapkričio mėnesį prie Vecekrugo kopos, esančios netoli Preilos, buvo aptiktas paskristi nebepajėgiantis paukštis. Nelaimėlis netrukus pakliuvo į Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus Juodkrantės aplinkos tyrimų laboratorijos biologės Jūratės Zarankaitės rankas – apie jūrinį erelį pranešė neabejingas praeivis Antanas Miežanskas, tąsyk vaikščiojęs gamtoje.
Nesipriešino imamas, leidosi slaugomas
Nuvažiavusi į vietą gamtininkė jį rado sužeistą ir labai nusilpusį. „Iš pradžių įtariau, kad vienas sparnas gali būti lūžęs – paukštis buvo išsekęs, sparną laikė šiek tiek nuleidęs. Aš jį pasiėmiau ir ant vienos rankos parsinešiau, o jis nė kiek nesipriešino. Į dėžę įsidėjau ir mašinoje jis ramiai išbuvo visą kelią. Nei blaškėsi, nei kažką sakė, ramus buvo“, – pasakojo biologė J. Zarankaitė.
Parsivežusi namo gamtininkė suskubo rūpintis nusilpusiu ereliu – iš pradžių pagirdė šiltu vandeniu su medumi. „Vis stipriau, nei vien tik vanduo. Gavo kažkiek gliukozės, energijos“, – sakė paukštį prižiūrėjusi moteris.
Pasikonsultavusi su veterinarais biologė ėmė jį kasdien lesinti šviežia žuvimi, girdyti medumi pastiprintu vandeniu.
„Laikiau jį uždarytą ūkiniame pastate. Pražiodydavau, sukišdavau tos žuvies – grundalų, stintų, strimelių gabaliukus. Po truputį pradėjo leistis – nė karto nagais neįbrėžė, nei snapu kirto. Kai šiek tiek sustiprėjo, išleidau į didesnį voljerą – iš pradžių tik tūpinėjo ant žemės, o vėliau ėmė bandyti kilti aukščiau“, – pasakojo J. Zarankaitė.
Anot biologės, taip ir liko neaišku, kas iš tiesų buvo nutikę ereliui. Vis tik labiausiai tikėtina, kad paukštis susitrenkė sparną ir medžioti nebegalėjo, todėl išbadėjo ir nusilpo. „Apčiupinėjus sparnus jokio lūžio pastebėta nebuvo, tik vienoje vietoje sparnas kiek pamėlęs buvo“, – teigė paukštį globojusi gamtininkė.
Per du mėnesius reabilituotas jūrinis erelis prieš paleidžiant į laisvę svėrė kone 6 kilogramus. Tai – normalus svoris. Ir net šiek tiek į didesnę pusė.
„Taip ir išgelbėjom paukštį. Na, ir šiek tiek nupenėjom“, – besidžiaugdama kalbėjo biologė J. Zarankaitė.
Paleido ten pat, kur rado
Kadangi jūriniai ereliai yra pakankamai sėslūs paukščiai, šį karališku vadinamą sparnuotį nutarta paleisti ten, kur jis ir buvo surastas – netoli Preilos esančiuose miškuose.
Paukštį sužiedavęs ir apžiūrėjęs ornitologas Vytautas Eigirdas teigė, kad pirmasis pakilimas buvo gan sunkus, vangokas. „Kai kurie sako, kad erelis paleidimo metu sunkiai skrido, bet reikia suprasti, kad du mėnesius jis neturėjo vietos, kurioje galėtų mankštintis. Be to, jo plunksnos buvo susivėlusios. Tačiau erelis paskrido kelis šimtus metrų, atsitūpę, susitvarkė plunksnas, pailsėjo ir gražiai į mišką nusklendė“, – teigė ornitologas V. Eigirdas.
Anot ornitologo, į laisvę paleistas jūrinis erelis turėtų lengvai pritapti gamtoje. Tiesa, gamtininkai neturi itin daug patirties paleidinėjant po patirtų traumų atsigavusius plėšriuosius paukščius, mat tokie sparnuočiai dažniausiai randami susižaloję taip, kad jų į laisvę paleisti nebegalima, pavyzdžiui, lūžus sparnui.
„Kadangi paukštis atsigavo, skubėjome jį paleisti – gal būt jis dar ras savo partnerį, grįš pas jį ir vėliau sėkmingai perės. Tų paukščių nėra tiek daug ten, tad gal ras savo antrą pusę, gal laukia jo. Kadangi žiedą uždėjom, galbūt jį kas nors iš gamtos fotografų pastebės. Labai lauksime tokios informacijos“, – vylėsi ornitologas
Porą sudaro visam gyvenimui – kol mirtis juos išskirs
Pasako Ventės rago ornitologinės stoties vedėjo Vytauto Jusio, jūrinis erelis jau įprastas paukštis Lietuvoje, nors pirmieji lizdai aptikti tik 1987 metais Čepkeliuose ir Kintų miške.
„Praėjusio amžiaus pabaigoje jūrinams ereliams dar darydavome dirbtinius lizdus medžiuose – praktiškai visus lizdus ir užimdavo, sėkmingai perėdavo. O vėliau ši rūšis atsigavo, įsitvirtino. Įprastai išperi po du jauniklius. Skandinavijoje ir Baltijos šalyse jau dažnas paukštis, tačiau Europoje – gan retas“, – teigė V. Jusys.
Įdomu tai, jog jūriniai ereliai yra monogamai, todėl sudaro porą visam gyvenimui, o kito ieško tik žuvus partneriui.
Kiaušinius patelės deda sulaukusios 6-7 metų, patinėliai suauga sulaukę 5 metų. Gyvena vidutiniškai apie 40 metų.
Anot V. Jusio, Lietuvoje peri apie 200 jūrinių erelių porų – daugiausia Nemuno deltoje, Kuršių nerijoje, tačiau yra ir Pietų, ir Rytų, ir Šiaurės Lietuvoje.
Išgyvena populiacijos sprogimą
Tam, kad jūrinis erelis įsitvirtintų aplinkoje, jam svarbiausia turėti maisto. Didelių miškų jiems nereikia – peri įsikūrę ir vidury laukų esančiuose keliuose medžiuose. Pagrindinis jų maistas –žuvys, paukščiai, smulkūs žinduoliai.
Dėl to jūriniai ereliai neretai įsikuria netoli žuvininkystės tvenkinių. „Dabar – jūrinių erelių populiacijos sprogimas – jie prisitaikė prie trukdymo, o ir žmonės tapo draugiškesni paukščiams“, – teigė ornitologas V. Jusys.
Jo teigimu, jūriniai ereliai, baltieji didieji garniai, gervės – jau įprasti paukščiai Lietuvoje, nors praėjusio amžiaus antroje pusėje šių sparnuočių mūsų kraštuose buvo maža. Vis tik vienos priežasties, kodėl šie paukščiai išgyvena populiacijos sprogimą – nėra.
„Štai anksčiau įprastais buvę paukščiai dabar nyksta, o kitų populiacija didėja. Tarkime, pempė. Kiekvienoje balutėje, pelkutė anksčiau perėdavo. Pamenu, kai aš dar mokinys buvau, Molėtų apylinkėse nuolatos jas stebėdavau. O dabar beveik niekur nėra. Taip pat ir kuolingų didžiųjų neliko – atrodo ir laukų yra, ir sąlygos lyg geros. O tuo tarpu gervių – pilna, peri jau bet kur, ir visai nebesvarbu – tinkama ar netinkama vieta. Tad tikėtina, kad tai yra natūralus ciklas – vieni labiau nyksta, kitų – daugėja“, – apibendrino ornitologas V. Jusys.
