A.Stulginskio universiteto doktorantas Kurtuvėnų apylinkėse esančioje savo sodyboje įsirengė aptvarus, kuriuos veisia lūšis, didžiuosius apuokus ir išleidžia juos į laisvę.
Iš pradžių šiaulietis gamtininkas didžiuosius apuokus keletą metų augino pagal ES finansuotą šių paukščių populiacijos didinimo programą. Finansavimas baigėsi, bet P.Adeikis su keliais entuziastais nutarė programą tęsti.
Išvysti gamtoje – stebuklas
Pamatyti laisvėje didįjį apuoką lemta ne kiekvienam – šių paukščių tiek maža, kad išvysti jį prilygsta stebuklui. Prieš dešimtmetį šalies miškuose buvo priskaičiuojama vos dešimt perinčių porų, dabar tikimasi, kad jų skaičius padvigubėjo.
Gamtininko P.Adeikio sodyboje laikomos dvi perinčios apuokų poros. Jų jaunikliai po pusmečio perkeliami į specialius aptvarus, kuriuose jie apsipranta su natūralia aplinka ir išleidžiami į gamtą patiria mažiau streso.
Daktaro darbą apie didžiuosius apuokus rašantis šiaulietis kantriai mokė apuokų porą medžioti – šėrė juos lapės, usūrinio šuns, kormoranų mėsa, įleisdavo ir gyvų gyvūnų.
Gamtininkas tikėjosi suspėti paleisti apuokus, kol dar maži netoliese perinčių kirų jaunikliai – plėšrūnai būtų lengviau sumedžioję grobį. Tačiau užtruko dokumentų tvarkymas, todėl aptvaras buvo atvertas tik pirmadienio vakarą.
Aptvaras tuščias nebus
Visoje Europos Sąjungoje saugomi, o Lietuvoje ir į Raudonąją knygą įrašyti apuokai palikti aptvaro neskubėjo – naktį abu tebetupėjo vietoje. Antradienio rytą vienas paukštis išpėdino iš aptvaro, bet neskubėjo niekur – nutūpė ant čia pat esančio stebėjimo bokšto ir tyrinėjo aplinką.
„Labai gerai, kad neskuba nutolti, nes patiria mažiau streso. Kita vertus, čia saugiau, nes dieną gali užpulti kranklių ar varnų būrys“, – sakė sodyboje ne tik didžiuosius apuokus, bet ir lūšis, danielius auginantis gamtininkas.
P.Adeikis sakė, kad ištuštėjęs aptvaras netruks pasipildyti. Šiaulietis gamtininkas išperintų didžiojo apuoko jauniklių neturi, todėl priims Lietuvos zoologijos sode pasaulį išvydusius plėšrūnus.
Greta savo sodybos paukščius paleidžiantis gamtininkas sakė, kad taip elgiasi, nes čia jiems įsikurti yra ideali vieta – apuokai yra pamiškių, vandens telkinių pakrančių gyventojai.
Didžiausias priešas – šernai
Didieji apuokai gyvena visame Eurazijos žemyne, bet daugumoje šalių yra pripažįstama kaip labai reta ir saugoma plėšrūnų rūšis.
Apuokas užauga iki 60-75 cm ilgio, sveria iki 4 kilogramų. Diena nuo šakos aplinką stebintys, o naktimis medžiojantys plėšrūnai be vargo nužudo net iki 17 kg sveriantys elnio ar stirnos jauniklius, nevengia akistatos ir su lapėmis, usūriniai šunimis.
Naktį puikiai matantis plėšrūnas puola ir lizduose tupinčius paukščius, ir tai daro itin sėkmingai, nes skrenda neskleisdamas nė menkiausio garso.
Apuokai laikomi sėsliais plėšrūnais: susiradę porą jie įsikuria ir peri vienoje vietoje. Dažniausiai išsirita 2-5 apuoko jaunikliai, bet išgyvena retas – gamtininkų skaičiavimais, 4 metų brandos sulaukia tik dešimtadalis.
Didžiausias apuokų priešas yra šernai, kurie suėda dažniausiai ant žemės perinčių paukščių kiaušinius.
Apuokai laikomi sėsliais plėšrūnais: susiradę porą jie įsikuria ir peri vienoje vietoje. Dažniausiai išsirita 2-5 apuoko jaunikliai, bet išgyvena retas – gamtininkų skaičiavimais, 4 metų brandos sulaukia tik dešimtadalis.
Didžiausias apuokų priešas yra šernai, kurie suėda dažniausiai ant žemės perinčių paukščių kiaušinius.
