Šių metų pavasarį rudasis lokys įamžintis Anykščių ir Biržų apylinkėse. Vis tik meškų sugrįžimas į Lietuvą yra simboliškai prasmingas – ypač į Žemaitiją, mat Telšių miesto simbolis yra lokys.
Tokiu rudojo lokio elgesiu bei tikėtinu sugrįžimu į buvusias teritorijas susidomėjo lietuvių mokslininkai. Varnių regioninio parko ekologas Laurynas Novikas portalui lrytas.lt teigė, kad netoli Telšių filmuotoje vaizdo medžiagoje užfiksuotas lokys – tai klajoklis. Toks gyvūnas, besiblaškantis tarp miškų ir ieškantis praėjimo pro apsaugines kelio tvoras, gali nukeliauti ir iki gyvenviečių. „Nereiktų nustebti, jei ir į Varnių centrą ar į kokią degalinę užklystų“, – sakė gamtininkas L. Novikas.
Jo teigimu, vietoje, kurioje užfiksuotas rudasis lokys buvo rasti ir pėdsakai, tačiau liko neaišku, kur jis nukeliavo. „Kai apžiūrėjom vietą, pėdsakai rodė, kad meška ėjo į Varnių pusę, bet už kelių šimtų metrų jau apsisuko ir grįžo atgal. Gyvūnas nežinojo, kur eiti, todėl išsigandęs bastėsi ir sukinėjosi“, – pasakojo ekologas.
Vis tik tikėtina, kad meška anksčiau ar vėliau trauksis iš Žemaitijos. Pasak L. Noviko, nors vienkiemiai šiame Lietuvos krašte sparčiai nyksta, ši teritorija vis dar per tankiai apgyvendinta, o meškai reikia didesnių ir ramesnių gamtos plotų. Todėl, ekologo manymu, net jei meška ir grįžtų gyventi į Lietuvą, tai neįvyks taip staiga. Be to, žmonėms reikėtų laiko priprasti prie sugrįžusios rudosios meškos.
„Žmonės jau dabar bijo. Nežinia, kaip reikėtų gyventi su tokiu kaimynu. Juk jau esame atpratę nuo tokių didelių padarų“, – kalbėjo gamtininkas.
Daugiau ir meškų, ir jas fiksuojančių
Vilniaus universiteto Zoologijos katedros doc. dr. Egidijus Bukelskis portalui lrytas.lt teigė, kad anksčiau žmonės atklydusius lokius tik pamatydavo, o dabar jau ir įamžina savo turimais išmaniaisiais įrenginiais. Būtent todėl vis dažniau į viešumą patenka informacija apie gamtoje vykstančius procesus, apie kuriuos visuomenė nežinojo. Be to, daug įrodymų užfiksuoja filmavimo kameros, įrengtos tiek pasienyje, tiek medžioklės plotuose.
Todėl rudojo lokio pasirodymas, anot E. Bukelskio, nėra sensacija. „Per trisdešimt metų esu ne kartą matęs ir lokį, ir jo pėdsakus. Todėl nedrįstu sakyti, kad anksčiau jų nebuvo“, – sakė mokslininkas. Pastaraisiais metais kaimyninėse šalyse gerėjant gamtosaugai, keičiantis žmonių požiūriui į gamtą, šie gyvūnai jaučiasi saugesni, jų daugėja ir todėl dažniau nuklysta nuo savo gyvenamosios vietos.
Gamtos tyrimų centro Žinduolių ekologijos laboratorijos vedėjas Linas Balčiauskas pritarė, kad meškos į Lietuvą užklysta vis dažniau.
Remiantis mokslininko pateiktais duomenimis, per pastaruosius trejus metus užfiksuota apie 20 meškos pasirodymo atvejų Lietuvoje. „Faktas, kad meškų daugėja, lyginant su atvejais prieš 10-15 metų. Šiais laikais, kai vykdoma daugybė stebėjimų gamtoje, kai daug žmonių lankosi miške, toks didelis gyvūnas neturėtų praeiti nepastebėtas ar nepalikęs pėdsakų. Todėl Aplinkos ministerija turėtų iš anksto ruoštis ir pradėti vertinti situaciją, kaip reikės elgtis, kai išsigandę žmonės pradės skųstis sutikę mešką“, – dažnėjančius meškų pasirodymus Lietuvoje komentavo L. Balčiauskas.
Meška sugrįžta?
Netoli Telšių įamžintas rudasis lokys – pirmas po kelių šimtmečių Žemaitijoje. Tačiau vertinti, ar ši plėšrūnų rūšis sugrįžta į Lietuvą – dar sudėtinga. Aplinkos ministerijos Gamtosaugos ir miškų departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Klimavičius tikino, kad dažnėjantys užfiksuotų meškų atvejai dar neįrodo, kad ši, Lietuvoje išnykusi, plėšrūnų rūšis čia vėl apsigyvens.
Anot jo, visais laikais buvo pavienių susidūrimų, tačiau dabar jų užfiksuojama dažniau. „Nors miškai pilni kamerų, kurios įamžina tokius atvejus, tai dar neįrodo, kad rudųjų meškų yra padaugėję. Rudojo lokio statusą Lietuvoje lemia tendencija – sugrįžusia rūšimi jis taptų tik tuomet, jei būtų aptikta meška su jaunikliais, t. y. turi būti pastebėtas reprodukcijos atvejis“, – aiškino A. Klimavičius.
Mokslininko Lino Balčiausko teigimu, nuolatinės rudųjų lokių populiacijos Lietuvoje nėra ir artimiausiu metu nebus. „Nusprendėme, kad į naujausią Lietuvos raudonosios knygos leidimą ji nebus įtraukta. Tai yra mūsų regione išnykusi rūšis – Lietuvoje ji nežiemoja ir neatsiveda palikuonių. Tai yra tik keliaujantis gyvūnas“, – konstatavo L. Balčiauskas.
Lietuvos miškai – nesvetingi
Kaimyninės šalys – Latvija, Baltarusija, Estija – meškų populiacijomis pasigirti gali, tačiau Lietuva joms – nesvetinga. Anot Vilniaus universiteto Zoologijos katedros doc. dr. Egidijaus Bukelskio, mūsų šalyje nėra meškoms pritaikytų tinkamų miškų. „Vienintelis savo dydžiu tinkantis miškas – Dzūkijos nacionaliame parke. Deja, bet lokiai ten negyvena. Pagrindinė priežastis – maisto trūkumas“, – aiškino mokslininkas.
Šiam gyvūnui rudenį reikia sukaupti daug riebalų, reikia kaloringesnio, saldesnio maisto. Tam tinkamos ir jaunos avižos, saldžios uogos, kiti maistingi augalai. „Tačiau ką jis valgys Čepkelių raiste be spanguolių rūgščių, ypač tokiuose nederlinguose Dzūkijos plotuose. Štai ir atsakymas – miškai pagal dydį tinkami, bet maisto nėra“, – aiškino gamtininkas.
Tuo tarpu ten, kur derlingos žemės ir vykdoma ūkinė veikla, pavyzdžiui, Dubysos krašte, Žemaitijoje ar Biržų apylinkėse, nėra didelių miškų masyvų.
Gamtos tyrimų centro mokslininko L. Balčiausko teigimu, Lietuvai būdinga didelė miškų fragmentacija. O kad meškos gyventų mūsų šalyje ir atsivestų palikuonių, reikia didelių miškų masyvų, kuriuose būtų galimybe užmigti žiemai.
„Estijoje, Suomijoje rudieji lokiai jaučiasi gerai. Ten miškai gerokai didesni ir juose lokiai mažiau trikdomi“, – sakė L. Balčiauskas, pridurdamas, kad maisto Lietuvoje lokiams užtektinai, tačiau buveinės – niekam tikusios.
Iš miškų lokius išvaro žmonės
VU Zoologijos katerdos doc. dr. Egidijaus Bukelskio nuomone, meškas iš miškų Lietuvoje veja ir patys žmonės. Atėjus pirmųjų uogų ir grybų laikui meškos pabėga – rudeniop atvejų, kuomet būtų pastebėti rudieji lokiai, nebėra. Dėl to, anot gamtininko, kalti grybautojai ir uogautojai.
„Mes pernelyg intensyviai lankome miškus. Daug kam tai tapo darbu ar verslu. Tuo tarpu Estijoje tokio reiškinio miškuose nepamatysi – padorus estas į mišką neina. Taip pat ir Skandinavijoje. Žmonės ten neieško sau naudos miškuose, išskyrus poilsį zonose, kurios skirtos lankymui. Laukinė gamta paliekama gamtai“, – sakė mokslininkas.
Todėl ne tik Dzūkijos miškai, bet ir kitose, derlingesnėse vietose esančios Lietuvos girios meškoms netinkamos. E. Bukelskio teigimu, meškų veisimuisi svarbu ne tik miško dydis, bet ir ramybė gamtoje. „Geografiniu požiūriu tiktų Biržų giria. Tai vienas iš didesnių masyvų. Tačiau ten nutiesti keliai automobiliams, kurie itin aktyviai zuja grybavimo sezono metu“ – tikino pašnekovas.
Net ir prie Telšių pastebėta meška sau ramybės neras – Žemaitijos nacionaliniame parke iš visų pusių girdėti pro šalį asfaltu lekiantys automobiliai. Pasak E. Bukelskio, nors parko plotas nėra mažas, atrodo, kad automobiliai skrieja čia pat, už kilometro. „Šis parkas nėra saugus tokiems stambiems plėšrūnams gyventi. Vasarą vien Platelių ežeras sutraukia tūkstančius poilsiautojų savaitgaliais. Deja, bet šiam gyvūnui čia yra per daug triukšmo“, – aiškino gamtininkas.
Lietuvoje išnaikintos, o pas kaimynus – daugėja
XIX amžiuje Lietuvos teritorijoje pavienės meškos dar buvo aptinkamos nuolatos, tačiau XX amžiaus pradžioje ir antroje pusėje apie meškas jokių žinių mokslininkai nebeturi.
Pasak E. Bukelskio, didžiulę žalą padarė ne tik nekontroliuojama medžioklė, bet ir du Pasauliniai karai. „Žmonės eidavo į mišką, medžiodavo ne tik įprastus gyvūnus, bet ir viską, ką buvo įmanoma medžioti. O meška buvo vienas iš lengvesnių grobių, ypač turint kovinius ginklus. Karas – nelaimė ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams“, – teigė gamtininkas.
Be to, karų metu buvo iškirsti ir milžiniški miškų plotai, todėl meškoms beliko trauktis tolyn nuo Lietuvos ir nebegrįžti.
Antrojoje XX a. pusėje bei XXI a. pradžioje Lietuvos teritorijoje apsilankiusios meškos tinkamų vietų gyvenimui nerado – jos pasirinko miškingesnes, derlingesnes ir ramesnes Latvijos, Estijos, Baltarusijos teritorijas.
Gamtos tyrimų centro mokslininkas L. Balčiauskas teigė, kad į Lietuvą meškos dažniau užklysta dėl didėjančios populiacijos kaimyninėse šalyse. „Kaip ir kitų plėšrūnų, meškų Europoje daugėja. Deja, bet gamtinės sąlygos Lietuvoje nepagerėjo – jei viskas būtų puiku, tai ateitų ir apsigyventų“, – sakė mokslininkas.
Jo manymų, būtų ir gražu, ir naudinga, jei bent vienas kitas rudasis lokys gyventų Lietuvoje. Dėl to netruktų pasikeisti ir visuomenės požiūris į gamtą. „Bijotų lokio, neitų grybauti. Štai estai, suomiai į miškus ir nelenda“, – kalbėjo L. Balčiauskas.
Sukurti sąlygas meškoms – brangu ir sudėtinga
Nors kaimyninės šalys gali didžiuotis turima meškų populiacija, Lietuvoje šio gyvūno sugrįžimui reikalingos gamtinės sąlygos specialiai gerinamos nebus. Kaip portalui lrytas.lt sakė Aplinkos ministerijos Gamtosaugos ir miškų departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Klimavičius, konkretaus plano pagerinti aplinką meškoms – nėra.
„Yra tarptautiniai įsipareigojimai, kuriuos Lietuva yra prisiėmusi. Esame Europos Sąjungoje, kur rudasis lokys yra saugomas gyvūnas. Tai reiškia, kad jei šis gyvūnas būtų pripažintas kaip gyvenantis Lietuvoje, būtų privaloma steigti šiai rūšiai skirtas saugomas teritorijas. Tačiau tik tada, jeigu paaiškėtų nuolatinio šios rūšies gyvūno buvimo įrodymai“, – teigė Aplinkos ministerijos atstovas.
Anot jo, keisti aplinką ar steigti saugomas teritorijas, kad būtų sukurtos palankesnės sąlygos sugrįžti rudiesiems lokiams – sudėtinga. „Geriausia, jei nepablogintume esamos būklės. Lietuvos gamtą žmogus jau smarkiai pakeitė. Būtų gerai, kad bent nepablogėtų“, – tikino A. Klimavičius.
Aptikus mešką su jaunikliais lauktų pokyčiai
Jei dažnėjant pavienių meškų pasirodymui mūsų šalyje būtų užfiksuotas ir veisimosi atvejis, tuomet valstybė būtų priversta keisti aplinką.
„Didžiausias trikdis didiesiems plėšrūnams – tai nepraeinami migracijos keliai, pavyzdžiui, tvoromis aptverti automobilių keliai, magistralės, geležinkeliai, pasienio zonos. Tai yra didelė problema. Reikia dirbti su visuomene ir aiškinti, kokie svarbūs yra didieji plėšrūnai, kad į jų migracijos kelių atkūrimą verta investuoti. Tai nepaprastai brangu, todėl prieš tai reikia gauti visuomenės pritarimą“ , – kalbėjo A. Klimavičius.
Meškų sugrįžimo į Lietuvą atveju vien požeminių praėjimų po automobilių keliais ir geležinkeliais neužtektų – jais stambieji plėšrūnai nesinaudoja.
„Europoje yra pastatyti kelių šimtų metrų pločio tiltai, užpilti žemėmis, tinkamai apželdinti ir pritaikyti žinduoliams, kurie yra jų migracijos takuose ir jie nebijo jais eiti. Bet tai kainuoja milijonus. Tad, jei meškos įsikurtų Lietuvoje, tektų spręsti, kaip atkurti migracijos kelius“, – tikino Aplinkos ministerijos atstovas.
Negąsdinkite lokio ir nebėkite
Pasak gamtininko E. Bukelskio, pamačius rudąjį lokį šalia kelio, šalikelėje ar ant važiuojamosios dalies, būtina nedelsiant sulėtinti greiti arba sustoti ir palaukti, kol gyvūnas nueis savo keliais.
Sutikus mešką akis į akį, nepatariama bandyti bėgti. „Nereikia įsivaizduoti, kad aplenksite lokį ir būsite už jį gudresnis. Meška bėga labai greitai“, – patarė E. Bukelskis. Anot jo, kol kas Lietuvoje lankosi jauni, maždaug trejų metų amžiaus patinai, ieškantys naujų teritorijų.
„Jie žmonių dažniausiai nepuola. Didesnį pavojų sukelti gali nebent patelė su jaunikliais, kuri juos aršiai gina“, – aiškino gamtininkas.
Todėl sutikus mešką, geriausia apsimesti negyvu arba ramiai ir lėtai trauktis į kitą pusę. Meška, pajutusi, kad pavojus negresia, pati nubėgs šalin.
„Vis tik svarbiausia žmonėms suprasti, kad kištis į gamtos reikalus, ypač lįsti prie jauniklių turinčių gyvūnų, nedera“, – patarė E. Bukelskis.
Anot Aplinkos ministerijos atstovo Algimanto Klimavičiaus, rudasis lokys yra saugomas įstatymo. „Rudųjų lokių ėmimas iš gamtos ar sunaikinimas yra griežtai draudžiamas“, – teigė A. Klimavičius.
Rudieji lokiai sveria 130-700 kg, paplitę Eurazijos, Šiaurės Amerikos miškuose. Daugelyje Europos šalių meškos išnykusios arba išlikusios tik nedidelės atskiros populiacijos.
Minta labai įvairiu augaliniu bei gyvuliniu maistu – sultingomis augalų dalimis, vaisiais, uogomis, šakniastiebiais, ąžuolų gilėmis, riešutais, skruzdėlėmis ir jų perais, kirminais, vabzdžiais ir jų lervomis, paukščių kiaušiniais ir jaunikliais. Mėgsta maitintis avižų ir kukurūzų pasėliuose. Neretai papjauna ir stambių laukinių žvėrių, naminių gyvulių, išplėšia bičių avilius.
Nuolatos gyvena Latvijoje, Baltarusijoje, Estijoje. Lietuvoje rudasis lokys išnykęs dar XIX a. Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas nurodo, kad paskutinis lokys Lietuvoje nušautas 1883 m. Musteikos kaime, Varėnos rajone.
