Vieną išgyvenusį šikšnosparnį į gyvūnų prieglaudą „Laukinė Lesė“ atvežė jį radę žmonės. Prieglaudos vadovas Karolis Kulikauskas nujautė, kad teršaluose jų gali būti ir daugiau. Nuvykę į radimvietę gyvūnų gelbėtojai vienoje vietoje aptiko jau negyvus čia žiemojusius žinduolius. Visi šikšnosparniai paimti ekspertizei. Anot K. Kulikausko, net ir kelios žūtys III forte gali reikšti ir kai kurios rūšies populiacijos galą.
Šiuo metu vienintelis išgyvenęs šikšnosparnis yra prižiūrimas specialistų. Tačiau jo likimas nėra aiškus. Tepalai, kuriuose jis įmirko kailį, gali būti pražūtingi. Gyvūną gelbėtojams pavyko tik apiprausti, mat teršalus pašalinti įmanoma nebent tik kitais chemikalais. „Jei pradės praustis, gali ir apsinuodyti, nes nuo jo vis dar sklinda naftos produktų kvapas“, – sakė K. Kulikauskas.
Tepalų statinė – nuo sovietmečio
Kauno tvirtovių parko direktorius Valdas Rakutis aiškino, kad vandens apsemtame III forto kaponieriuje tepalų statinė galėjo būti ištisus dešimtmečius.
Kai praėjusią vasarą III forte buvo pradėti drenažo darbai, vanduo nuslūgo ir statinė išniro. „Ieškojome būdų, kaip ją visą surūdijusią ištraukti. Tačiau nėra taip paprasta – ji pilna ir sunki, be to, priėjimas sudėtingas“, – aiškino V. Rakutis.
Neilgai trukus statinė supuvo ir prakiuro. Į aplinką išsiliejo neaiškios kilmės naftos produktų masė.
Į įvykio vietą atvykę gaisrininkai patikino, kad kol kas pavojaus aplinkai nėra, tepalai niekur nenuteka. „Juos išsiurbti planuojame pavasarį“, – sakė V. Rakutis. Jo teigimu, šiuo metu ieškoma įmonės, kuri užsiimtų teršalų likvidavimu.
Įtarimai – piktavaliams
Gamtosaugininkai įtaria, kad gyvūnus nuskriausti galėjo blogų ketinimų turintys žmonės. Kauno marių regioninio parko biologas Giedrius Vaivilavičius aiškino, kad patys šikšnosparniai į teršalus pakliūti negalėjo, nes vietoje, kurioje išsilieję tepalai, šikšnosparniai nežiemoja – ta teritorija jiems per šalta, joje pučia skersvėjai. Įprastai jie žiemoja gilesnėse patalpose.
„Šikšnosparniai buvo atnešti iš kažkurio požemio ir sumesti į teršalus. Tai – nusikaltimas“, – sakė biologas. Anot jo, daugiausia žuvo europinių plačiaausių – saugomos rūšies šikšnosparnių.
Jo nuomone, sunaikinta apie 5 proc. III forte žiemojusių europinių plačiaausių populiacijos. „Nykstančiai rūšiai tai yra didelė žala“, – aiškino G. Vaivilavičius. Specialistas patikino, kad visuose Kauno fortuose žiemoja apie 2 tūkst. šikšnosparnių, o III forte – kiek daugiau nei 200.
Apie žiauriai nukankintus gyvūnus sužinojęs Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos vadovas Deividas Makavičius nesuabejojo, kad tai – chuliganų darbas. Anot jo, šikšnosparniai yra itin jautrūs cheminėms medžiagoms. „Jie užuodžia, jaučia ir patys į tepalą sukristi negalėjo. Vienas per atsitiktinumą gal ir galėtų, bet kad visa krūva vienoje vietoje – tai jau ne šikšnosparnių būdui. Turėjo būti kitokios, piktavališkos, priežastys“, – teigė D. Makavičius.
Siūlo saugoti grotomis ir baudomis
Gamtininko D. Makavičiaus teigimu, vienintelė išeitis išsaugoti šiuos itin pažeidžiamus žinduolius – imtis griežtos kontrolės. Jo manymu, geriausią rezultatą duotų patekimo į šikšnosparnių žiemavietes apribojimas ir perspėjimai apie dar didesnes pinigines baudas už gamtos niokojimą.
„Vienas iš būdų – ne tik šviesti visuomenę, bet ir dar aiškiau perspėti apie baudas. Žmonės taip greičiau supranta, ko negalima daryti“, – teigė gamtininkas. Šiuo metu už vieno šikšnosparnio sunaikinimą gresia bauda nuo 15 iki 380 eurų.
Jis pateikė pavyzdį, jog Vilniuje esančiame Panerių geležinkelio tunelyje žiemojančių šikšnosparnių ėmė daugėti po to, kai buvo apribotas priėjimas ir iškabinti perspėjimai apie baudas. Anksčiau į tunelį galėjo patekti ir pašaliniai. Ten jie ir šiukšlindavo, ir laužus kūrendavo. „Buvo aptiktas ir vienas kitas pakeptas šikšnosparnis“, – apie žmonių žiaurumą kalbėjo D. Makavičius.
Todėl mažinti prieinamumą pašaliniams Kauno fortuose, kuriuose žiemoja šikšnosparniai, būtina. „Kauno fortai turi vienas žymiausių Europoje europinio plačiaausio žiemavietes. Negi mes norime savo žinomą vietą sunaikinti?“, – retoriškai klausė gamtosaugininkas.
Šikšnosparniai rūpi ne visiems
Vis dėlto įgyvendinti šikšnosparnių apsaugą kol kas trukdo klampi biurokratija institucijose. Kauno tvirtovių parko direktorius Valdas Rakutis siūlė Kultūros paveldo departamentui (KPD) atskiras patalpas ir rūsius III forto teritorijoje užtverti grotomis. Pro jas galėtų praskristi šikšnosparniai, bet nepraeitų žmonės.
„KPD tai atmetė, nes grotos nėra istorinis objektas. Tas grotas juk tektų montuoti originalioje sienoje, o pagal juos taip daryti negalima“, – sakė V. Rakutis.
Kaip paaiškėjo, Kultūros paveldo departamentui šikšnosparniai pernelyg nerūpi – šiai institucijai svarbesni 1882–1915 m. Kauno mieste ir jo apylinkėse iškilę carinės Rusijos statiniai.
„Nuspręsti, ar reikia dėti grotas, siekiant apsaugoti šikšnosparnius, ne Kultūros paveldo departamento kompetencija. Šikšnosparniai nėra mūsų vertingoji savybė, mes turime savąsias“, – teigė KPD direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis.
Jo tvirtinimu, jei Kauno III fortas yra paskelbtas gamtos apsaugos objektu, tuomet juo rūpintis turi aplinkosaugos institucijos. „Jie turi siūlyti priemones, kaip spręsti problemą ir gauti mūsų pritarimą“, – sakė A. Degutis.
Kauno marių regioninio parko direktorė Nijolė Eidukaitienė patvirtino, kad Kauno III forte yra įsteigtas Naujosios Fredos teriologinis draustinis. Todėl norint išsaugoti šikšnosparnius, turėtų susitikti Aplinkos ir Kultūros ministerijų atstovai ir priimti sprendimą. „Artimiausiu metu bus ieškoma būdų, kaip apsaugoti šikšnosparnius ir jų žiemavietes“, – sakė N. Eidukaitienė.
Kaip portalui lrytas.lt patvirtino Aplinkos ministerija, pirmadienį Kaune vykusiame pasitarime kalbėta apie galimas žiemojančių šikšnosparnių apsaugos priemones. Viena iš pasiūlytų – riboti žmonių patekimą į žiemavietes, t. y. įrengti grotas su rakinamomis durimis (vasarą jos būtų atviros , o žiemą užrakintos). KPD atstovas sakė, kad jie pritartų tokių užtvarų įrengimui, jeigu grotos nebūtų įgręžtos į forto sienas (t. y. fiziškai nepažeistų sienų).
Šikšnosparnių specialistas D.Makavičius teigė, kad yra įvairių techninių galimybių ir sprendimų tai padaryti fiziškai nepažeidžiant forto sienų, pavyzdžiui, daryti pristumiamas užtvaras į ant žemės pastatytus betono blokus, kurie neliestų forto sienų, jie galėtų būti atitinkamai nudažyti ar apklijuoti plytas imituojančiomis plytelėmis, kad nesiskirtų nuo forto sienų, įmontuoti grotas su durimis ir pan.
Šikšnosparniai Lietuvoje
Lietuvoje gyvena 14 rūšių šikšnosparnių. 11 iš jų yra įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą. Dažnesnės rūšys – vandeninis pelėausis, Natuzijaus šikšniukas. Rečiausios – rudasis ausylis, europinis plačiaausis, mažasis ir didysis nakviša, kūdrinis pelėausis. Jie saugomi europiniu mastu.
Anot D. Makavičiaus, Lietuva unikali tuo, kad mūsų šalyje yra tų saugomų rūšių, kurios kitose šalyse išnyko.
Didžiausios šikšnosparnių žiemavietės yra Kauno fortuose, Panerių tunelyje Vilniuje ir Klaipėdos rajone esančiuose karinės paskirties statiniuose. Žiemas šikšnosparniai praleidžia ir kaimo sodybose, lauko rūsiuose, senosiose gyvenvietėse ir dvarvietėse.
Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai minta vabzdžiais ir kitais bestuburiais. „Žmonių kraujo jie nesiurbia, į plaukus nesivelia ir yra nepavojingi“, – sakė D. Makavičius. Kai kurie šikšnosparniai yra ilgaamžiai – gyvena daugiau nei 30 metų.
Grėsmės ir pavojai
Miškų kirtimas nepaliekant sausų, drevėtų medžių – viena didžiausių grėsmių šikšnosparniams. Dalis šikšnosparnių jauniklius veda medžių drevėse, po atšokusia žieve. Kai kurie šikšnosparniai veisiasi ir gyvena daugiabučių namų ventiliacinėse angose, tad kita grėsmė – itin sterili namų renovacija, nepaliekant vietos nei šikšnosparniams, nei paukščiams.
Žiemavietėse šikšnosparniai pasirodo spalio mėnesį. Pavasariop, kai sudegina sukauptus riebalus, ima busti. D. Makavičius akcentavo, kad šikšnosparnių budinimas žiemą – itin žalingas. Šie gyvūnai jaučia triukšmą, yra jautrūs šviesai ir temperatūrų svyravimams.
„Miegančio šikšnosparnio širdis sutvinksi 1-2 kartus per minutę. Tad, nelaiku prabudę, jie gali nugaišti taip ir nesulaukę pavasario – žiemos miegui reikalingus riebalus jie sudegins naujos miego vietos paieškoms“, – pasakojo šikšnosparnių specialistas D. Makavičius.
