„Ūdra ant apšalusio upės kranto pasirodo beveik kiekvieną dieną. Toje vietoje krantas seklus, žuvingas, vieta rami, miškinga“, – sakė gamtos mylėtojas Vytenis.
Anot jo, per dvi savaites jūriniai ereliai čia stebėti penkis kartus, o vienu metu ant Neries kranto jų nutūpė net trys. Šiose Neries pakrantėse gyvūnų apstu – galima sutikti bebrų, barsukų, lapių, kiškių, stirnų, briedžių, šernų. Praėjusią vasarą apylinkėse pastebėtas ir juodasis gandras.
Ornitologas, organizacijos „Padėkime ereliams“ vadovas Saulis Skuja portalui lrytas.lt teigė, kad paprastieji jūriniai ereliai įprastai patys pasigauna žuvį, tačiau žiemą gali palaukti ir smulkių grobio liekanų, kurių nesudoroja kiti žvėrys.
„Vis dėlto erelis iš ūdros grobio atimti negali. Be to, ūdra – gana stiprus, pasipriešinti galintis žinduolis, rimtas žvėris. Nebent ji būtų negyva, tuomet erelis ją sulestų. Kartais jūriniai ereliai pagrobia iš kiemų mažus kačiukus, šuniukus, pasitaiko, kai nugvelbia ir kitų plėšrių paukščių jauniklius“, – aiškino ornitologas.
Anot jo, tikėtina, kad gyvūnų susidūrimo metu erelis laukė to, kas liks nuo ūdros pietų, – neretai ūdra nuėda žuvies galvą ir likusią dalį palieka.
S. Skujai pritarė ir Lietuvos ornitologų draugijos atstovas spaudai Gediminas Petkus. Jo teigimu, vaizdo siužete užfiksuotas paprastojo jūrinio erelio elgesys – įprastas šiems paukščiams. „Jie gali stoviniuoti ir laukti, kol ūdra paliks nesudorotos žuvies“, – teigė ornitologas G. Petkus.
Jūriniai ereliai Lietuvoje
Ornitologas, knygos „Paukščių stebėtojo gidas Nemuno deltos regione“ autorius Marius Karlonas tikino, kad šį įpūdingą lenktasnapį galima vadinti Lietuvos erelių karaliumi.
„Kadaise buvusi įprasta erelių rūšis Lietuvoje XX amžiuje buvo visiškai išnykusi ir nebeperėjo, tik atsitiktinai šis plačių sparnų svečias prasklęsdavo Lietuvos padangę. Sustiprinus gamtosaugą ir atsigavus Lietuvos miškams, prieš tris dešimtmečius pirmosios šių galiūnų poros vėl pradėjo kurtis Lietuvos giriose“ , – teigė M. Karlonas.
Anot jo, Lietuvoje jūriniai ereliai dažniausiai sutinkami prie Kuršių marių ir jų apylinkėse, Nemuno deltos regioniniame parke, taip pat Žemaitijoje, Aukštaitijoje.
Gyvena ne tik prie jūros, bet ir prie didžiųjų upių, ežerų, žuvininkystės tvenkinių. Peri netoli vandens telkinių esančiuose miškuose. Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 150–200 porų jūrinių erelių.
„Globaliai tai – nykstanti rūšis, tačiau Lietuvoje stebimas šių paukščių gausėjimas. Šiuo metu yra fiksuojamas didžiausias jų skaičius“, – teigė ornitologas S. Skuja. XIX amžiaus viduryje jūrinis erelis Lietuvoje buvo įprastas, vėliau – retas, neperintis paukštis. Ir tik 1987 metais vėl pastebėtos perinčios jūrinių erelių poros.
Pasak ornitologo G. Petkaus, paprastieji jūriniai ereliai Lietuvoje dabar jau nėra itin reti. „Šių paukščių galima pamatyti net ir Vilniaus apylinkėse, pavyzdžiui, netoli Grigiškių esančios vandens valymo stoties“, – sakė G. Petkus.
Ornitologo M. Karlono teigimu, žiemą Nemune ties Kaunu galima stebėti iki keliolikos jūrinių erelių, o ypač mėgstama vieta – Kauno ornitologinis draustinis ties hidroelektrine.
„Nors šie sparnuočiai ir užėmė beveik visas tinkamas buveines mūsų šalyje, vis dar yra griežtai saugomi dėl savo pažeidžiamumo, todėl įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą. Juk nenorėtume vėl prarasti šiuos padangių plačiasparniusi, kai jie suteikė mums antrą šansą ir sugrįžo gyventi į mūsų šalį“, – kalbėjo ornitologas M. Karlonas.
Grėsmė – ūkinė veikla
Didžiausią žalą paprastiesiems jūriniams ereliams daro žuvininkystės tvenkiniai ir jų ūkiai bei miškų kirtimas.
„Verslininkams iš tvenkinių žuvis išgaudo ne tik jūriniai ereliai, bet ir kiti vandens paukščiai – garniai, kormoranai ir kiti plėšrieji paukščiai. Pastebėję tokį didelį paukštį pasipiktinę asmenys gali nubaidyti ar nušauti. Tai tarsi konkurentas žuvininkystės verslininkams“, – aiškino ornitologas, organizacijos „Padėkime ereliams“ vadovas S. Skuja.
Jo teigimu, dar didesnį pavojų jų išlikimui kelia miškų kirtimas. Jūriniams ereliams būtini brandūs miškai, seni medžiai, kuriuose jie suka didelius lizdus. „Žinome atvejų, kai medžiai buvo nupjauti piktybiškai ir bandant nuslėpti suniokotą jūrinio erelio lizdą. Pasitaiko ir brakorieniavimo atvejų dėl trofėjaus ar kai norima pasidaryti iškamšą“, – teigė erelių ir jų buveinių apsaugą daugiau nei 15 metų vykdantis S. Skuja.
Didžiausias perintis plėšrusis paukštis
Paprastieji jūriniai ereliai sveria 4–7 kg, o atstumas tarp ištiestų sparnų galų gali siekti net 2,4 metro. Suaugęs paukštis yra pilkai rudas, dalis krūtinės, kaklas ir ypač galva daug šviesesni. Snapas geltonas, o uodega balta. Jauni paukščiai tamsiai rudi. Lytiškai jie subręsta ir perėti pradeda sulaukę 4–5 metų.
Įprastai jūriniai ereliai minta žuvimis ir vandens paukščiais, tačiau žiemą nemažą mitybos raciono dalį sudaro kritę gyvūnai.
„Retkarčiais šiuos didingus paukščius galima stebėti ir gerokai nutolusius nuo vandens telkinių, miškų apsuptyje ar plačiuose laukuose. Tokie klajojantys jūriniai ereliai daugiausia minta negyvų gyvūnų maita, rasta šalia kelių, miškuose ar laukuose. Ganėtinai retai jie patys ryžtasi sumedžioti stambesnį žinduolį, todėl šio stambaus lenktasnapio vieta ekosistemoje labai svarbi ne tik kaip aukščiausios grandies atstovo, bet ir kaip sanitaro“, – sakė ornitologas M. Karlonas.
Seniausias laisvėje gyvenantis jūrinis erelis Lietuvoje buvo užfiksuotas perintis ir sulaukęs 36 metų amžiaus. Tuo metu seniausias Europoje gamtoje gyvenęs šios rūšies paukštis buvo net 42 metų.
Jūrinio erelio veisimosi arealas apima teritoriją nuo Japonijos, Kamčiatkos ir Beringo sąsiaurio rytuose, toliau tęsiasi per šiaurinę Palearktiką iki Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Islandijos vakaruose ir pasiekia Neoarktinę zoną Grenlandijoje.
