Daugelyje Europos šalių, pastebėjus paukščių įvairovės mažėjimo tendenciją, buvo imtasi priemonių – inkilai keliami ne tik miškuose ar soduose, bet ir miestuose planuojant naujus gyvenamuosius rajonus, parkus ar kitas viešąsias zonas, ar net šalia prekybos centrų. Nors paukščiai perėti grįžta pavasarį, medianiams inkilams kelti tinkamas laikas yra ruduo ir žiema – mediena iki pavasario išsivėdina nuo įvairių kvapų, inkilas susivienodina su aplinka (papilkuoja) ir tampa tinkamesnis paukščio slėptuvei.
Taigi, kokiems paukščiams galime padėti iškeldami jiems inkilus?
Turbūt daugelis esame įpratę prie inklų, kokius dažniausiai mūsų tėvai ir seneliai iškeldavo soduose, kad pavasarį juose įsikurtų varnėnai. Tokius inkilus padaryti gana lengva, užtenka keleto lentgalių ir šiek tiek meistravimo įgūdžių. Priklausomai nuo inkilo dydžio, pavasarį tokiuose inkiluose mielai įsikuria varnėnai, neretai – didžiosios arba mėlynosios zylės, karklažvirbliai, naminiai žvirbliai, paprastosios ar dūminės raudonuodegės, juodieji čiurliai ar kai kurie kiti paukščiai.
Brandžiame miške, parke, sename sode ar jo pakraštyje iškėlus didelį inkilą, jame gali apsigyventi naminės pelėdos. Šie naktiniai paukščiai skelbti teritoriją ir poruotis (ūbauti) pradeda dar žiemos pabaigoje. O balandį – gegužę jų jaunikliai palieka inkilus ir tol, kol neskraido, laikosi netoli inkilo esančių medžių šakų tankmėje, tamsiu paros metu galima girdėti jų čirpsėjimą.
Jei toks inkilas (pakankamo dydžio ir su pakankamai didele anga) iškeltas netoli vandens telkinio, jame taip pat gali įsikurti ir didieji dančiasnapiai arba klykuolės. Tai vandens paukščiai, kurie perėjimui renkasi uoksus ar dreves medžiuose, todėl ir mediniai inkilai jiems puikiai tinka. Atėjus laikui, visai maži jaunikliai, sekdami motinos pavyzdžiu iššoka iš uokso, ir suaugęs paukštis juos nuveda iki artimiausio vandens telkinio. Dar kurį laiką netoli „išsilaipinimo“ vietos galima stebėti dančiasnapį arba klykuolę su būriu mažų pūkuotų jauniklių.
Miestuose, gyvenamųjų daugiabučių rajonuose, taip pat peri nemažai paukščių rūšių (juodieji čiurliai, karklažvirbliai, naminiai žvirbliai, dūminės raudonuodegės ir kt.). Pastaraisiais metais šie paukščiai yra vis labiau išstumiami dėl renovacijos. Jiems padėti galime pastatuose išsaugodami jų esamas lizdavietes arba įrengdami naujas. Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse pastaruoju metu vis dažniau pastatomi ir atskiri statiniai, skirti juodiesiems čiurliams, šikšnosparniams. Įrengtas atskiras statinys su inkilais paukščiams bei šikšnosparniams yra patogus tiek gyvūnams, tiek ir gyventojams – paukščiai netrikdomi gali priskristi prie savo lizdaviečių, maitinti jauniklius, o gyventojai gali džiaugtis kaimynystėje gyvenančių paukščių polėkiu ir balsais.
Tokiais statiniais pradeda domėtis ir socialiai atsakingos Lietuvos įmonės. Siekdamos rūpintis mūsų gamta, šalia vieno gyvenamųjų namų kvartalo, esančio gamtos apsuptyje Kaune, Lampėdžiuose, yra suprojektuotas specialus statinys juodiesiems čiurliams. Statinys šalia gyvenamųjų butų projekto „Lampėdžio takas“ bus pastatytas artėjantį pavasarį, prieš paukščiams sugrįžtant. Daugiavietis inkilas bus iškeltas nuošaliau nuo namų bei gyvenamosios zonos.
Vilniaus mieste Lietuvos ornitologų draugija pastaruoju metu įgyvendino kelias inciatyvas, siekdama globoti paukščius ir iškeldama inkilus miesto parkuose ir žaliose zonose. Pastarąją vasarą Utenoje ant trijų mokyklų stogų buvo iškelti specialūs inkilai juodiesiems čiurliams. Iniciatyvą finansavo Utenos rajono savivaldybė. Tikimasi, kad ateinantį pavasarį čia apsigyvens paukščiai, kurių lizdavietės buvo sunaikintos daugiabučių renovacijos metu. Visgi, siekiant išsaugoti paukščius šalia mūsų, reikalinga gyventojų bei namų savininkų iniciatyva bei įsitraukmas.
